Penktadienio pavakarę Vilniaus karininkų ramovėje rinkosi Vilniaus kupiškėnų klubo nariai, antra tiek kraštiečių, savo šaknis įleidusių jau į pačią Kupiškio žemę, atgabeno geltonasis autobusiukas. Ir nors ant gausiai renginių reklamomis nukabinėtos Karininkų ramovės sienos jokios informacijos apie kupiškėnų susibūrimą nebuvo, šventinės atmosferos nestigo.
Autorius pasitiko kviestus svečius
Ne vienas save gerbiantis kupiškėnas turbūt jau girdėjo ar net regėjo pirmąjį “Kupiškėnų enciklopedijos„ tomą. Puikiai išleistas, įrištas ir originaliai bei išties skoningai sumaketuotas leidinys glostė kiekvieno jį įsigijusio širdį.
Besirenkantieji – orios damos ir etatiniai tokių renginių lankytojai nuoširdžiai sveikino vyriausiąjį “Kupiškėnų enciklopedijos„ (toliau KE) redaktorių ir sudarytoją, nuo Alizavos kilusį, Vidmantą Jankauską. Be gausaus autorių kolektyvo parengiant ir išleidžiant šį svarbiausią kupiškėnams veikalą, jam talkino redaktoriai Vida Augustinaitė-Žilinskienė ir Bronius Kurkulis. “Kupiškėnų enciklopedijos leidimą parėmė Kupiškio rajono savivaldybė ir Lietuvos Respublikos Kultūros ir sporto rėmimo fondas.
Enciklopedijos pratarmėje rašoma, kad “daugiau nei šimtmetį skaičiuojanti kupiškėnų istoriografija pasiekė vieną iš viršūnių – pasirodo pirmasis “Kupiškėnų enciklopedijos„ tomas. Nuo 1891 m. paskelbto išsamaus Povilo Matulionio straipsnio “Kupiškis ir kupiškėnai„ iki šių dienų nueitas nemažas kelias: fiksuojant, tyrinėjant šio krašto etninę kultūrą, nušviečiant svarbiausių Lietuvos įvykių atgarsius prie Lėvens ir Kupos, gilinantis į krašto vietovių istorijas, iškeliant garsiausių kupiškėnų nuopelnus Lietuvai ir pasauliui„.
Ir visgi enciklopedinis leidinys turbūt labiausiai sušildo kiekvieno kraštiečio širdį.
Tai bylojo ir pakilus, savaip santūrus ir pagarbus buvusių ir esamų kupiškėnų būriavimasis fojė prie salės. Regis, niekas niekur neskubėjo, vieni su kitais šiltai, kaip tikri kaimynai, bičiuliavosi, dalinosi įspūdžiais ir prisiminimais. Dažno jų rankose buvo ne tik gėlės leidinio autoriams, bet ir pirmasis “Kupiškėnų enciklopedijos„tomas.
“Versmė„ įnešė smagaus Kupos srovenimo
Renginyje netrūko ne tik rimties ar pasididžiavimo, bet ir sveiko kupiškėniško humoro. Dažnas besididžiuodamas savojo krašto enciklopedija neištvėrė nepasakęs:„Dievulėliau, kokios sunkios tos knygos, kur gi ir nešiot jas! Nebent krikštasuolėn pastatyt„.
Ne tik pačiai renginio pradžiai, bet ir visam vakarui subtilų ilgesingai sentimentalų toną suteikė Kupiškio kultūros centro žavių moterų ansamblis “Versmė„. Dažnam garbaus amžiaus kupiškėnui suvirpo širdis išgirdus išlakias it liepos kupiškėnes, bedainuojant „Tūkstančiai tulpių raudonų, tūkstančiai tulpių baltų, greit pavasaris ateis pas mus…„
Fone – Jono Meko skrybėlė
Bet, kad kupiškėnai ne tik geri “žmonas„, tačiau ir mėgstantys papokštauti priminė ir Petras Pečiūra, Jono Meko dovanota skrybėle iš tolo išsiskiriantis iš visos susirinkusių minios, tituluojamas vyriausiuoju Lietuvos šuomenu (jo sūnus Nerijus Pečiūra žinomas “Atsuktuvo„ pravarde), dabar TV žiūrovams puikiai žinomas kaip dabartinio Vilniaus mero Juozo Imbraso parodijų autorius ir veidas vienoje iš komercinių televizijų laidų. Daugeliui, ko gero, įstrigo jo frazė :“Ant vyšnios buvau, nukritau…„. Tiesa, šioje scenoje garbus aktorius ir rašytojas prisipažino nukritęs ne nuo vyšnios šakos, o tiesiai iš mūsų rajono, Starkonių kaimelio.
Istorikai su pastebimu pavydu vertino leidinį
Be abejo, nereikia manyti, kad visas “Kupiškėnų enciklopedijos„ pristatymas vyko subtilaus humoro fone.
Kaip ir dera solidžiam renginiui, buvo nestokota prasmingų kalbų, prisiminimų, padėkos žodžių ar net ašarų. Leidinį vertino ne tik autoriai, istorikai, bet ir literatūrologai, Kupiškio krašto žinovai. Kam gi nemalonu paimti į rankas knygą, kurioje galbūt tavo tėvų ar protėvių gyvenimas išguldytas, kur vaikščiota tais pačiais takeliais, kur iš tų pačių korių medus kopinėtas. Buvo ir įsižeidusių, kad garbingai jų šeimai dėl vienų ar kitų aplinkybių neužteko vietos enciklopedijų puslapiuose.
Renginį pradėjęs Vilniaus kupiškėnų klubo aktyvistas Vytautas Pivoriūnas, kaip pats pajuokavo, Pivoriūniokas iš Biliūnų kaimo, pristatė naują jų klubo valdybos prezidentę – Filomeną Marčiulionienę. V. Pivoriūnas paminėjo, kad gyvenimas toks dalykas, jog jame daug kas kinta, o kinta ir kupiškėnų klubo prezidentai.
Ponia Filomena džiaugėsi, kad knygos išėjimo “reiškinys atsitiko„, kad pagaliau išėjo I KE tomas. Pasak jos, Kupiškio rajonas labai mažas, bet išleisdamas tokį leidinį jis patvirtino, kad savo esybe yra labai stiprus ir neginčijamai didelis.
Enciklopedijos kūrimas prasidėjo nuo laikraščių plėšymo ir “iliustravimo„
Žinoma, daugeliui ir vilniečių, ir iš Kupiškio atvykusių labiausiai knietėjo išgirsti patį idėjos ir knygos autorių. Vidmantas Jankauskas labai kukliai pripažino, kad be jo kolegų darbas nebūtų tapęs tokiu, kokiu yra dabar. Tiesa, ir pats Vidmantas nevengė ironizuoti, sakydamas, kad šios enciklopedijos pradžia prasidėjo nuo vaikystės gryčios aukšto (netoli Alizavos). Nes būtent ten užsilipęs jis rasdavo senų laikraščių, knygų, kuriuos retkarčiais paplėšydavo, papiešdavo. Taip netyčia į jo rankas pakliuvo net 1936 m. leistos lietuviškos enciklopedijos VI tomas. Juokaudamas apie svetimų knygų “iliustravimą„, enciklopedijos vyriausiasis redaktorius kiek nusistebėjo: “Kam gi ją leisti, jeigu niekas neskaitys ar nevartos…„.
Vidmantas nuoširdžiai padėkojęs visiems savo kolegoms, vakaro svečiams priminė, kad iš esmės visi dirbo visuomeniniais pagrindais, dirbo dėl idėjos. Dėl to ši enciklopedija leidėjų manymų yra žymiai geresnė, nes jos nesaistė joks projektas.
Suvalkietis panoro tapti kupiškėnu
Muzikologas Arvydas Karaška, prisidėjęs prie I tomo leidybos, su giliu liūdesiu apgailestavo, kad jis esąs ne kupiškėnas, bet suvalkietis. Kita vertus, šią jo ironiją pakeitė ir kita reali tiesa – iki šiol Lietuvoje mes neturime regioninės enciklopedijos! Tiesa, pasak muzikologo, tauragiškiai bandė tokią enciklopediją išsileisti vos ne ant tualetinio popieriaus, uteniškiai – priešingai: turinį ir pagrindinę vertę atidavė išoriniam kurtizaniškam viršelių spindesiui. Taigi, pasak muzikologo A. Karaškos, likome nepralenkti.
Vietoje epilogo
Gaila tik, kad šio fundamentalaus veikalo pristatymu nebuvo pasistengta sudominti respublikinės žiniasklaidos, nacionalinio mūsų transliuotojo – LTV. O ir nepraplėšti “Kupiškėnų enciklopedijos„ I tomo pakai banketų salės pasienyje skatino ne itin pakilias mintis. Nemokame reklamuotis, broliai!
——-
Autorius: Ovidijus PETKEVIČIUS