Seniai praėjo tie laikai, kai Lietuva telkėsi po Sąjūdžio vėliavomis. Ne asmeniniai interesai, o pasiaukojamos veiklos visuomenės labui pavyzdys tada patraukė ir vedė žmones, pasiryžusius siekti naujo tautos būvio – stiprios šiandienos ir aiškios ateities. Anuo metu tas siekis ir gal kiek vaikiškas tautinis pasididžiavimas buvo kaip alyva, neleidžianti susimaišyti ir ištirpti sovietinio vandens sraute. Tačiau labai sunkų kelią teko įveikti iki tos dienos, kai mūsų sąžinė galėjo prabilti viešai, tarti kvapą gniaužiantį tiesos žodį, kuris savo tvirtumu ir bendrumo šviesa spaudė džiaugsmo ašaras visai Lietuvai. Su nostalgija tą širdžių vienybę prisiminė daugiau kaip 160 šalies sąjūdininkų, paskutinį šiųmetės gegužės šeštadienį susirinkusių į Vilniaus mokytojų namuose vykusį jau dešimtąjį Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimą. Tarp jų buvo ir grupelė kupiškėnų su šios visuomeninės organizacijos ilgamečiu pirmininku Algimantu Seibučiu.
Jaunųjų trimitininkų, skudutininkų muzikos akordais, daina ir šokiu bei monsinjoro Alfonso Svarinsko malda prasidėjusiame suvažiavime vertinta ir aiškinta esama visuomenės bei valstybės būklė, brėžtos tolesnės Sąjūdžio strategijos kryptys šalies raidai spartinti. Kalbėta kritiškai, atvirai, be nutylėjimų, neapeinant nė vienos gyvenimo srities, kad ateityje valdžia išvengtų klaidingų sprendimų, įžiebiančių žmonių nusivylimą, įtūžio ar net aklos neapykantos laužą.
Suvažiavimas apgailestavo, jog šiuo metu susidariusi padėtis kelia didelį pavojų šalies valstybingumui. Grėsmingumu ji netgi pranoksta 1991 metų sausį: tuomet tautos dvasia buvo pakili, o dabar visiškai nusmukusi. Nešami stichiškojo merkantilizmo srovės daugelį dalykų, dėl ko kovojome, pamirštame. Jau kuris laikas niekaip nesugebama deramai ištirti ir įvertinti Valstybės saugumo departamento vadovų sukelto skandalo. Mažai ką bejaudina ir tai, kad fronte prieš korupciją ir šalies užvaldymą nustumtas, nuginkluotas žūsta Lietuvos karininkas, o sovietmečiu neįveiktas sužlugdyti nepriklausomybei nusipelnęs rezistentas, surengus provokaciją, Lietuvos Respublikos vardu įgrūdamas į kalėjimą.
Teisingumo, kaip didžiausios dorovinės vertybės, svarbą dviejų pastarųjų metų Sąjūdžio veiklos ataskaitoje pirmiausia akcentavo šios organizacijos tarybos pirmininkas Seimo narys Rytas Kupčinskas. Pasak jo, teismai Lietuvoje vis labiau praranda visuomenės pasitikėjimą. To priežastimi yra jų sukurta uždara, hierarchinė, neveiksminga, socialiai nejautri sistema, būdinga autokratinėms valstybėms. Todėl Sąjūdis jau kelinti metai atkakliai siekia teismų sistemoje įteisinti visuomenės atstovus. Apie tai kalbėjo ir prof. Vladas Vilimas.
Šiandien mums reikalingas Lietuvos išlikimo Sąjūdis, – teigė jo garbės pirmininkas europarlamentaras Vytautas Landsbergis. Anot profesoriaus, mūsų šalyje valdžia tapo verslu. Valstybės vadovai savo neveiklumą teisina frazėmis: “visi taip daro„, “labai lietuviška„, “asmeninis reikalas„. Netvirtos tebėra užtvaros neteisybei, apgavystėms. Reikia daugiau piliečių, pasiryžusių ginti gėrį. Sąjūdis turi vienyti, o ne skirstyti žmones, ypač į kitataučius. Dabar didžioji takoskyra yra ne tarp kairės ir dešinės, o tarp “man vis tiek„ ir “man ne vis tiek„.
Vienybės imperatyvo motyvas dominavo ir publicisto Viliaus Bražėno pasisakyme. Konstatavęs, kad šiuo metu Lietuvoje patriotų yra net per daug, bet jų veiklos nesimato, jis suvažiavimo dalyvius ragino grįžti prie Sąjūdžio ištakų dvasios. V. Bražėno manymu, blogas supratimas, jei žmogus mąsto, kad aš vienas nieko padaryti negaliu.
Susirūpinimą dėl prasto žemės tvarkymo pareiškė Valensas Čeginskas. Jo samprotavimu, būtina viešai skelbti duomenis, kas ir kiek lengvatinėmis sąlygomis įsigijo žemės, kokio dydžio, kam ir kokiems tikslams suteikta Europos Sąjungos parama, kuri skiriama visos tautos žmonėms, o ne privilegijuotiesiems papirkti. Neleisti pardavinėti žemę bei kitą nekilnojamąjį turtą bent 10 ar 20 metų valstybės lengvatas gavusiems asmenims.
Dr. Rūta Gajauskaitė visus kvietė atvirai diskusijai dėl naujos atominės elektrinės statybos abejotinos naudos Lietuvos piliečiams. Istorinės atminties ir jos saugojimo problemas nagrinėjo istorikas prof. Antanas Tyla. Nusiskundimo intonacija dėl pastaraisiais metais sumenkėjusio valdžios dėmesio ir padidėjusio abejingumo mokyklų valstybine kalba Rytų Lietuvoje situacijai bei dėl apgailėtinos lietuviškų užrašų padėties Vilniuje aiškiai girdėjosi Povilo Mataičio pasisakyme.
Džiugią žinią apie jau pradėtą rengti enciklopedinį leidinį “Sąjūdis„ pranešė prof. Bronius Genzelis. Jis taip pat informavo, kad Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo 20-mečiui paminėti kitais metais Vilniuje numatoma organizuoti tarptautinę konferenciją.
Suvažiavimas pakoregavo Sąjūdžio įstatus, priėmė keletą nutarimų, rezoliucijų, kreipimųsi į valstybės vadovus ir Sąjūdžio tarybos pirmininku perrinko R. Kupčinską.
——-
Autorius: Algirdas PETRULIS