Penktadienį Kupiškio r. savivaldybės viešoji biblioteka buvo pilnutėlė žmonių, kurie atėjo pasiklausyti po metų studijų Čikagos universitete grįžusio Kupiškio ir Palėvenės parapijų tikinčiuosius kelerius metus aptarnavusio kunigo Gedimino Jankūno paskaitos.
Dar prieš pat tapdamas popiežiumi, kardinolas Josephas Ratzingeris perspėjo, kad Vakarų kultūra slysta į „nieko tikru nepripažįstančio, didžiausiu tikslu iškeliančiu savo ego bei troškimus, reliatyvizmo diktatūrą“. Kunigas Gediminas kupiškėnams pristatė savo iš anglų kalbos išverstą teologijos licenciato darbą tema „Įveikiant reliatyvizmo diktatūrą (Popiežius Benediktas XVI)“.
Reliatyvizmas, kaip teigiama tarptautinių žodžių žodyne, – filosofijos pažiūra, teigianti, kad loginės ir pažintinės vertybės (tiesa, melas), etinės (gėris, blogis) ir estetinės bei su jomis susijusios normos ir vertinimai yra santykinio pobūdžio. Reliatyvizmas pagal Ratzingerį – moderniųjų laikų nusistatymas, jog niekas nėra pastovu, leidimas būti blaškomam į visas puses.
J. Ratzingerio mintys turėjo įvairių atgarsių. Teologijos licenciatas savo darbe nagrinėjo reliatyvizmo keliamą pavojų, reliatyvizmo diktatūros sampratą pagal pontifiką.
Kaip vieną reliatyvizmo apraiškų G. Jankūnas minėjo religijų supratimą: nors jų daug, tačiau reliatyvistai teigia, jog savo vidumi jos visos vienodos. Tačiau analizuodami pasaulio religijas išvystame, kad taip nėra. Lietuvoje pastebimas susižavėjimas Rytų religijomis: meditacijos, skambaliukai ir pan. Tačiau su dievybe ryšis užmezgamas tik praradus save, įėjus į transo būseną ir pan. – turi išnykti kaip asmuo. Vienybė su dievybe Rytų religijose įmanoma tik pačiam tapus niekuo. Krikščionybėje taip nėra. Kad susitiktum su Dievu reikia atrasti save kaip asmenį. Tada užmezgi santykį su kitu asmeniu – Dievu. Kriškčionybė nori mus padaryti kuo didesniais žmonėmis, pabrėžia Dievo ir žmogaus tarpusavio santykį, o Azijos religijos – nori mus nuasmeninti. Tai labai naudinga šiandieniniam vartotojiškam pasauliui. Verslininkas pametė kauliuką, pvz., eglutę, kitas kalėdines dekoracijas, ir visi turi vienodai atsakyti – nuo Vėlinių švęsti Kalėdas.
Kitas skirtumas, jog vienos ir kitos religijos skirtingai traktuoja laiką. Kriščionybėje laikas neatsiejamas nuo pasaulio istorijos. Praeinantis laikas turi prasmę, ko nerasime Azijos religijose, kurių tikslas – sugrįžti į pirminę belaikę būseną.
Dar vienas iš reliatyvizmo pavyzdžių – kai apie gėrį ir blogį sprendžiame tik iš pasekmių. Daugelis moralinių priedermių yra paneigiamos, tad šia prasme jos yra reliatyvios, kaip, pvz., baltas pavydas, šventas melas ir pan. Tačiau pamatinės vertybės juk nesikeičia. Reliatyvizmas paliečia kiekvieną, duodamas arba atimdamas laisvę, kurią teikia tiesa.
Buvo nagrinėjama globalizacijos ir reliatyvizmo tema, L. Paskalio mintys ir jo aplogetinis metodas (žmogaus situacija, išganymo vaistas ir šaltinis). Popiežius Benediktas XVI siūlo du kelius, kaip įveikti reliatyvizmo diktatūrą: sureliatyvinti pačius reliatyvistus arba pasirinkti, „tarsi Dievas yra“ ir jam rūpi.
Dėkodama už daugiau nei dvi akademines valandas trukusią paskaitą, bibliotekos direktorės pavaduotoja Lina Matiukaitė išsakė viltį, jog galbūt lektorius, pratęsęs savo mokslus, po kiek laiko pasireikš ir kaip teologijos mokslų doktorantas. „Kad tik būtų pacientų“, – šypsodamasis atsakė kunigas Gediminas.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ