Kupiškio rajono verslo informacijos centras ketvirtadienį surengė diskusiją “Mokslo ir verslo partnerystė„. Joje be verslo įmonių, darbo biržos atstovų, Kupiškio darbdavių klubo pirmininko, mokymo įstaigų vadovų dalyvavo ir Lietuvos inovacijų centro atstovas šiaurės rytų Lietuvoje bei Žinių ekonomikos forumo direktorius. Pagrindiniu diskusijos, kurią inicijavo šio centro direktorė Rima Aukštikalnienė, klausimu ir tapo, ar reikalinga mažam mūsų rajonui ir palyginti menkam verslo potencialui mokslo ir naujausių technologijų pagalba?
Mintys lenkia realybę
Pabuvojus diskusijoje nesunku pastebėti, kad gyvename dar praėjusiame amžiuje, o mūsų mintys (centralizuotos valdžios nepastebimos) skrieja šviesos greičiu, tik, visa problema, nežinia kur jos nuskries.
Ko gero, šiuo metu kiekvieno tūlo tautiečio pasąmonėje tūno Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos, kurių daugelis ramiai laukiame dar vis apsivertę šiaudų stirtomis. Tik maža dalis ūkininkų, smulkaus verslo atstovų sugebėjo gauti tokią paramą, vadinasi, į ją pretenduos ir ateityje. Diskusijos dalyviai pritarė, kad praraja tarp natūrinio ūkio ir civilizuoto, pagrįsto naujausiomis technologijomis proporcingai gylės.
Kol Vilnius laikys save Briuselio regionu
Garsiai šnekame apie investicijas į regionus, tačiau pagrindinės lėšos taip ir nusėda sostinėje ar jos megapolinėje žvaigždėje – Kaune. Na ir kas, kad viešai ir garsiai deklaruojamas regioninis bendradarbiavimas, inovacijų tiekimas. Iš Briuselio tribūnų teigiama, kad regionuose ir yra tas potencialas, kurį reikia vystyti, jį skatinti. Tačiau iš mūsų sostinės bokštų, iki šiol, regionų ribos atrodo visai kitaip: jos užsibaigia ties greitkeliu Vilnius-Kaunas. Kaip bandė juokauti diskusijoje dalyvavęs Žinių ekonomikos forumo direktorius Edgaras Leichteris, sostinėje manoma, kad regionai nėra pajėgūs įsisavinti ES struktūrinių fondų lėšų, nors, be abejo, daugelis suvokia, kad čia – regione, “atkatas būtų žymiai mažesnis„!
Žinių departamento direktoriaus teigimu bandant tinkamai spręsti regiono inovacijos problemas, reikalinga išties tvirtai suformuluoti pačią problemą ir šalia to, motyvuotai pasiūlyti realų ir optimalų jos sprendimą, pasitelkti visas įmanomas mokslo pažangos technologijas.
Aišku, kad mokslas, jo pasiekimai gali turėti įtakos plėtojant verslą. Bet mūsų rajono verslininkai, kaip paaiškėjo diskutuojant, kol kas linkę manyti, kad mokslo naujovės reikalingos stambioms įmonėms.
Mokslo pažanga – plytoje
Šį mitą išsklaidė UAB “Kupiškio plytų gamyklos„ direktorius Rimgaudas Muntrimas. Vadovas praktikas teigė, kad šiuo metu jų produkcija tampa vis labiau paklausnesnė. Šiuolaikiniai standartai neišvengiamai reikalauja naujų technologinių ieškojimų, konstruktorių profesionalų patarimo. Nenorint nusileisti kokybe bei dizainu, dažnai tenka kreiptis į artimiausius kaimynus Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto Technologijų fakulteto specialistus.
Į ES rinką su “seno kirpimo„ inžinieriais
Kupiškio darbdavių klubo valdybos pirmininkas Audronijus Zulonas antrino, kad didžioji dalis rajono uždarųjų akcinių bendrovių specialistų – “seno kirpimo„ inžinieriai, kiti specialistai, tad apie jokias naujas inovacijas bei technologijas net kalbėti neverta. Pasikliaujama tik patirtimi, aišku, tradicijų laikymasis nėra blogybė. Bet ir jų laikymasis gali ir turi būti sprendžiamas remiantis naujomis mokslo technologijomis.
Praktiką lemia bendradarbiavimas
Prabilus apie darbdavių ir specialistus rengiančių mokyklų bendradarbiavimą, galima sakyti, kad mūsų rajone ir apskrityje jis yra beveik idealus.
Svečias iš Vilniaus E. Leichteris pabrėžė, kad profesinio mokymo sistema yra žymiai toliau pažengusi nuo universitetinio mokymo.
Kupiškio technologijos ir verslo mokyklos direktorius Bronislovas Rimkus tvirtino, kad jie yra ypač suinteresuoti bendradarbiavimu su darbdaviais. Šios mokyklos rengiami specialistai yra itin paklausūs, darbdaviai juos gerai vertina. Aišku, tai yra ilgo ir nuoseklaus proceso pasekmė. Mokykla gerai kontaktuoja ir su rajono darbo birža, darbdaviais, ir su Panevėžio prekybos pramonės ir amatų rūmų atstovais.
Mokslo įtaka verslui, regis, galėtų būti labai apčiuopiama. Bet čia nestinga ir nemažai kuriozų. Pasak Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto prof. Jono Bareišio, mokslininkas, norėdamas apsiginti mokslinį laipsnį, neretai turi analizuoti temą vos ne iš tolimos fantastikos srities, o ir studentai, kaip neretai pasitaiko, praktiką atlieka tik dėl “pliuso„.
Bedarbiai ignoruoja mobilumą
Kupiškio darbo biržos direktorė Genė Zulonienė, tvirtino, kad dažnesni šios įstaigos klientai yra darbdaviai ar mokymo įstaigų vadovai, bet ne patys ieškantieji darbo. Nedarbas Kupiškyje – tik 2,8 proc., norint užtikrinti stabilią konkurencingą darbo rinką nedarbas turėtų būti apie 5 proc., pavyzdžiui, kaip Danijoje. Oficialiai Kupiškio darbo biržoje šiuo metu yra užsiregistravę apie 700 ieškančiųjų darbo, tikrų bedarbių yra apie 300. Šie žmonės nelengvas, specifinis kontingentas. Nusiųsti pas darbdavius jie skuba gauti patvirtinimą, kad nėra reikalingi, visai nesidomi pagrindine problema, – kodėl jie nereikalingi. Vienas iš jų reikalavimų, – kad darbas būtų jų kaime, vos ne jų pačių kieme! Visiškai neįvertinama šiais laikais būtina mobilumo sąvoka. Susidaro įspūdis, kad mūsų bedarbiai yra išlepę, jie tiesiog gimę būti tų 5 proc. bedarbių gretose per amžius.
Darbo vietų poreikis Kupiškyje yra analogiškas Vilniaus poreikiui. Mūsų mieste ir rajone trūksta anglų kalbos, informacinių technologijų specialistų, įvairių sričių kvalifikuotų gydytojų, buhalterių. Nereikalingomis tapo zootechnikų, agronomų, pradinių klasių mokytojų, darželio auklėtojų, melioratorių specialybės.
Rajono darbdaviai nuolat ieško virėjų, pardavėjų, siuvėjų. Tai, žinoma, lemia didžiulė šių darbuotojų kaita, kurią lemia darbo sąlygos ir, neretai
prastas apmokėjimas.
Kad netaptume Antaviliais
Pabuvojus diskusijoje “Mokslo ir verslo partnerystė„, galėtų susidaryti pakankamai optimistinis vaizdelis, ypatingų problemų mūsų rajone nėra. Joms iškilus rajono verslininkai, mokyklų vadovai jas išsprendžia savo pačių jėgomis. Tad, regis, gyvename civilizuotai, konkurencingai ir didelio vargo nematome.
Vienintelis rūpestis, kad mus pagaliau pripažintų regionu, ir kaip prioritetinę sritį imtųsi globoti pats Briuselis! Tam reikalinga, regis, visai nedaug: motyvuotas problemos formulavimas ir racionalus bei logiškas jos sprendimo būdas, o dar kitaip tariant – aiški vizija, kokiu rajonu norime ir galime būti!
Gal tai ir yra numatyta ir Kupiškio rajono plėtros iki 2010 m. strateginiame plane, apie kurio egzistavimą nė vienas iš diskusijos dalyvių nežinojo, kaip ir nežinojo,kad su juo galima susipažinti Kupiškio rajono savivaldybės internetinėje svetainėje. Dar kurioziškiau, kad nėra sudarytos komisijos, kuri turėtų rūpintis šio strateginio rajono plano įgyvendinimu. Aišku, iki 2010-ųjų dar liko šiek kiek laiko, gal tada išsikristalizuos ir mokslo bei verslo partnerystė bei akivaizdūs regiono prioritetai, kad netaptume kokiais Antaviliais…
——-
Autorius: Ovidijus PETKEVIČIUS