Ko gero nė vienam iš mūsų nekyla klausimas kodėl mirusiųjų amžinojo poilsio vietas žymi paminklai. Taip įprasta nuo seno, taip išreiškiam pagarbą, įprasminam atmintį tų, kurie iškeliavo į amžinybę. Ne išimtis ir Cviklių kaime gyvenanti Marė Stukienė, prieš metus paminklą pastačiusi savo vyrui. Tik štai prieš Visų šventųjų dieną garbaus amžiaus moteriškės, atvykusios sutvarkyti kapinių, laukė nemaloni staigmena – paminklo įprastoje vietoje nebebuvo.
Nupūtė vėjas
Pasak M. Stukienės, vaikščiojančio paminklo su virš jo iškilusio akmens kryžiumi istorija prasidėjo likus keletui dienų prieš mirusiųjų pagerbimo šventę – Vėlines. Prieš metus ( kartu gyvenanti jo sūnaus draugė Daiva Stokytė pamena ir tikslią datą – rugsėjo 15 d.) Romo Talačkos individualios įmonės statytas paminklas, tarsi pavargęs eiti sargybą “mirusiųjų mieste„, gulėjo ant kapo. Moterys kreipėsi į paminkladirbius. Paminklas buvo sutvarkytas ir į savo vietą grįžo dar tą pačią dieną. Tik štai cviklietės sako neturėjusios galimybės pamatyti, kaip jis buvo pastatytas ir tik tai vėliau pastebėjusios, jog jis nėra tinkamai pritvirtintas – juda.
Maždaug po poros savaičių į kapines atėjusi Marė negalėjo patikėti savo akimis – 850 Lt jos piniginę suploninęs paminklas (senolė pasakojo, kad dėl jo teko parduoti karvę) visu ūgiu išsitiesęs gulėjo ant žemės. Šį kart nuo pagrindo jis žengė į kitą pusę. Ant priešais esančio kapo metalinės tvorelės virtusio monumento kryžius per suklijuotas vietas pasidalijo į keletą dalių.
Marė ir Daiva teigė pasidomėjusios pas kitus paminkladirbius ir sužinojusios, jog kryžiai kaldinami iš vieno akmens, o ne suklijuojami iš keleto gabaliukų.
“Kaip galima šitaip dirbti – be jokios atsakomybės. Nepritvirtino kaip reikiant, vėjas stipresnis papūtė ir vėl nuvirto„, – neslėpė pasipiktinimo M. Stukienė, vienareikšmiškai visa to priežastimi įvardijusi prastą paminkladirbių darbą. Beje, po antrojo jo virtimo į meistrus cviklietė nebesikreipė. “O kam? Kad dar labiau paminklą sugadintų? Jei nemoka dirbti tegu nedirba,„ – širdo M. Stukienė ir D. Stokytė.
Po metų nevirsta
Korespondentės pakalbintas individualios įmonės savininkas, paminkladirbys R. Talačka sakė niekaip nesuprantąs, kaip paminklas, išstovėjęs daugiau kaip metus, galėjo nei iš šio, nei iš to nuvirsti. Per savo darbo metus tokių atvejų jis nepamenąs. “Pardavimui paruošti paminklai, sustatyti mano kieme, nevirsta, tuolab nuo vėjo. Jei būtų virtę, tai būtų atsitikę iš karto, o ne po metų„, – sakė paminkladirbys, manantis, kad paminklą kas nors galėjęs nuversti tyčia.
R. Talačka nustebo, sužinojęs apie antrąjį paminklo “žygį„. “Keista, jog žmonės kreipiasi ne pas mus, o į redakciją. Paminklas buvo pritvirtintas specialia medžiaga – atlasu. Priklijavus jo 3-4 dienas negalima judinti. Gal tie žmonės su kuo nors susipyko ir tokia forma išreiškiamas kerštas jiems„, – kito paaiškinimo jau antrą sykį nuo pagrindo nužengiančiam paminklui nerado paminkladirbys. Anot Romo, nuo to, kaip daromas kryžius (ar pjaunamas iš vieno akmens, ar klijuojamas iš atskirų jo dalių), priklauso paminklo kaina. Ne visada yra galimybė su užsakovu suderinti, kad šis galėtų stebėti paminklo pastatymo procesą.
“Tvarkysim iš naujo. Žinoma, žiemą nieko nepadarysi, reikalinga atitinkama temperatūra. Aš pats pas juos nuvažiuosiu„, – žadėjo R. Talačka.
Atsakymas į klausimą, kas lemia Šimonių kapinėse esančio paminklo “keliones„ lieka slypėti “kažkur anapus„.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ