Salamiestyje gyvenanti ūkininkė Dalia Dyrienė patenkinta ir šiemetiniais pagalbinio verslo rezultatais. Nors iki smulkmenų viskas dar nesuskaičiuota, tačiau ji tvirtina, jog valerijonus auginti – apsimoka.
Į korespondentės klausimą, kas vis dėlto lėmė tokį pokytį vaistažolių auginimo versle, pašnekovė atsakė: tą nesėkmių tarpsnį paprasčiausiai reikėję išlaukti.
Aukštąjį agronominį išsilavinimą turinti D. Dyrienė, pradėjus jų šeimai savarankiškai ūkininkauti, sakė vis pagalvodavusi ir apie netradicinį verlą ir, tarsi stokotų jiems dirbamos žemės, vis susimąstydavo, ką galėtų “iškasti” iš jiems atitekusio durpynėlio Berniūniškiuose. Kad čia galėtų auginti vaistinguosius valerijonus, pasak jos, ne iš karto atėjusi mintis.
Tuokart rajone buvo keliolika pradedančių ūkininkauti šeimų, kurioms rūpėjo kaip nors tuo sunkmečiu išgyventi. Ne vieną bedarbę kaimietę viliojo galimybė užsidirbti pinigų iš vaistažolių auginimo. Buvo net įsisteigęs “Apifloros” kupiškiečių skyrius, kuriam Daliai teko ir vadovauti. Pašnekovė prisiminė, kaip vieningai mūsų rajono vaistažolių augintojai buvo surėmę pečius, kad ir savo rinktus Seimo narius, ir Žemės ūkio ministerijos valdininkus įtikintų, kaip svarbu padėti kaimiečiui realizuoti išaugintą šią produkciją. Tačiau galiausiai ir su šia savo idėja liko vieni, juolab kad vaistažolių supirkėjams ne tokios kokybiškos, bet labai pigios žaliavos tuo metu gabeno Lenkijos kaimo verslininkai, finansiškai remiami savosios vyriausybės. “O mūsų šalies vaistažolių augintojai, tarp jų ir kupiškiečiai, skaičiavo, kiek maišų neparduotos produkcijos antri ar treti metai kabo jų sandėliuose”, – prisiminė daugeliui entuziastų buvusią nepalankią rinkos situaciją D. Dyrienė.
Tačiau ji nenorėjo vėl apleisti jau įdirbto durpyno, net žengė toliau – ėmė puoselėti ekologiškos vaistažolininkystės ūkio idėją. Jos siekdama daug bendradarbiavo su vaistažolių žinovais, firmos “Eko Agros” specialistais, mokinusiais ekologiško ūkininkavimo, pati daug skaitė specialios literatūros. Dalia pasidžiaugė, kad jai pavyko įvykdyti ekologiškam ūkiui keliamus reikalavimus ir gauti jo sertifikatą. Bet pabrėžė, kad toks dokumentas išduodamas tik vieneriems metams, tad minties, jog kitais metais galėtum kiek atlaidžiau žiūrėti į lauko būklę, negali būti.
Penkių hektarų ekologiškame vaistažolių ūkyje D. Dyrienė augina tik vaistinius valerijonus. Ji sako, jog pajamų iš šio verslo norėtųsi daugiau, bet vadovaujasi taisykle: geriau mažiau produkcijos, bet kokybiškesnės ir garantuotai realizuotinos. Tad kelintas ruduo kasamų valerijonų turi tik po hektarą. Toks pat plotas būna ir pirmamečių.
Derliaus ėmimas, pasak Dalios, pats svarbiausias darbas. Jis vyksta spalio pabaigoje, kai orai jau pabjurę, tad ir tai nėra patrauklu. Anot šios vaistažolių augintojos, valerijonai tokie augalai, kurių šaknys turi būti kasamos tam tikru metu. Anksčiau jas raudamas, paruoši nekokybišką žaliavą, o šį darbą suvėlavęs dirvoje gali ir nebeaptikti šaknų – jos paprasčiausiai supūva. Ji prisipažino, kad tokią karčią pamoką jau yra turėjusi.
Nors valerijonų šaknys išverčiamos plūgu, tačiau išpurtyti jas, su durpių gumulais sveriančias ir po dešimt kilogramų – labiau vyriškų rankų darbas. Tad pasisamdoma ir darbininkų.
Išpurtytos, apdorotos valerijonų šaknys gabenamos į sodybą plauti. Tam yra pritaikytas maišytuvas, plaunama net trimis vandenimis. D. Dyrienė sakė, kad vyrui Vitui, turinčiam inžinieriaus mechaniko specialybę, pasisekė sukonstruoti paprastą, bet patikimą džiovyklą. Per parą tame “lovyje” iki reikiamos kondicijos išdžiovinama apie 50 kilogramų šaknų. Jos popieriniuose maišuose fasuojamos iki dešimties kilogramų. Moteris džiaugėsi, kad pirkėjai patenkinti jų valerijonų kokybe, nes paruoštoje žaliavoje eterinių medžiagų būna 36-37 proc., tai vidutiniškai 10 proc. daugiau negu norma.
Tokios kokybės produkciją realizuoti, pasak D. Dyrienės, jie neturi jokio vargo. Daugiausia jos patiekiama tikrajai ūkinei bendrijai “Mėta”, tačiau po 30-50 kilogramų valerijonų šaknų iš anksto užsiprašo ir pavieniai asmenys, užsiimantieji gydymu vaistažolėmis.
D. Dyrienė pasakojo, kad iš hektaro antramečių valerijonų paruošia apie toną džiovintos produkcijos ir tą patį rudenį ji visa realizuojama, dabar tuoj pat su augintoju atsiskaitoma.
Apibūdindama savo verslą, D. Dyrienė, be šaknų kasimo, apdorojimo, išvardijo ir kitus ne mažiau svarbius darbus. Tai dvimetis augalas, kitų metų derliui daigai sodinami rugpjūčio mėnesį, kai neretai dirvai trūksta drėgmės ir sodinukus būtina palaistyti ne vieną kartą. Atvežamas vanduo ir laistoma iš kibirų. Sodinukus išauginti irgi nėra visai paprasta, juolab kad daug žalos gali padaryti birželio mėnesį pasitaikančios šalnos. Be to, valerijonų laukas visada turi būti švarus. Ekologiškame ūkyje jokie chemikalai nenaudojami, tad per vasarą reikia vienos dviejų nuolatinių ravėtojų.
Pašnekovė prisiminė, kad į jos sumanymą auginti vaistinius valerijonus ir vyras, ir tada dar paaugliai sūnūs žiūrėjo kiek pašaipiai, tačiau niekada neatsisakė jai padėti, o vėliau ėmė spręsti, kaip visus šiuos darbelius kiek mechanizuoti. Norėdama parodyti, jog šios vaistažolės auginimas šeimos biudžetui duoda naudos, D. Dyrienė specialiai taupiusi gautas už valerijonus pajamas ir būtent už šiuos pinigus jie nusipirko traktorių.
Dalia ir Vitas Dyros turi 50 hektarų augalininkystės ūkį, kurio šiemetiniais rezultatais irgi nesiskundžia. Dalia pripažįsta, kad jos puoselėjamas 5 hektarų ekologiškos vaistažolininkystės skyrius daug nelemia, bet moteriai smagu, kad jos sumanymas užsiimti netradiciniu verslu kaime irgi pasiteisino, apsisprendimas siekti ekologiško ūkio sertifikato – taip pat. Šiemet už hektarą yra priskaičiuojama 1600 litų išmoka.
Dyros gyvena Salamiestyje, Rožių gatvėje, tačiau vėlyvą rudenį, kai veikia jų ūkiniame pastate įrengta džiovykla, aplinkui kvepia valerijonais. Vaistažolių augintoja sakė, jog retkarčiais jos šeima mėgaujasi valerijonų arbata, ja pavaišinami ir svečiai. Kokiai daugybei žmonių tenka jų išaugintų valerijonų gydomųjų galių, neįmanoma įspėti. Tad tuo požiūriu Dalios pasirinktasis verslas – dar ir kilnus.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ