Žmogus ateina į šį pasaulį ir išeina. Lieka tik jo svajos, darbai, mintys ir mažas kauburėlis, ženklinantis amžinojo poilsio vietą.
Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kupiškio skyriaus duomenimis, paminklų darymu rajone užsiimama keturiose vietose: veikia viena įmonė, kiti darbuojasi pagal verslo liudijimus.
Mados keičiasi
Vladas Ivanovas, 1991 metais įsikūręs jaukioje sodyboje Bagdonyse, akmenį kalbina nuo 15 metų. Trejus metus Klaipėdos amatų mokykloje krimtęs akmentašio mokslus, praktiką atlikęs su žymiu skulptoriumi Deltuva (Donatas Banys ir V. Ivanovas, kartu su šiuo menininku įgyvendino jo sumanymą sukurti trijų metrų aukščio „Baltijos“ skulptūrą), darbščių rankų meistras apie savo veiklą šneka nenoriai. Tik žmona Danutė užsimena, kad vyras visai vasarai, net šeštadieniais ir sekmadieniais, paskęsta akmens dulkių sūkuryje ir įrankių muzikos ritme. „Langus nors kas dieną valyk“, – šypsosi namų ūkiu, išpuoselėtais gėlynais, daržais besirūpinanti Danutė. Akmentašio amatui būtina ir menininko gyslelė: pamatyti formą, pabrėžti tam tikrą liniją, kruopščiai išdailinti piešinį. Čia pat kieme esančiose dirbtuvėse su verslo liudijimais darbuojasi dar du akmens mylėtojai. Vlado dirbtuvėse gimsta ne tik paminklai, bet ir stalviršiai, palangės, akmeninės židinių detales. „Pas mus, provincijoje, tokie dalykai kol kas dar neturi paklausos. Retas užsisako interjero detales iš akmens“, – teigia V. Ivanovas.
Pralenkę latvius ir estus
Atokvėpio minutėlei prie paminkladirbio Romo Talačkos namo Šepetoje kviečia akmeninis staliukas su tokio pat stiliaus suoliukais. „Kaimynas numirė – trini rankomis, džiaugiesi, kad darbo bus“, – pokštauja individualios įmonės savininkas, pastebėjęs, jog kasmet užsakovai tampa vis reiklesni. „Kaimo žmogus paprastesnis, o miestiečiai nori stilingai išpuoštų kapaviečių, kabinėjasi prie kiekvieno niekniekio“, – teigia R. Talačka. Radijo ir televizijos mechaniko specialybę įgijęs Romas nuo 1983 m. laiką leidžia akmens draugijoje. Meile akmeniui Romas sako užsidegęs nuo savo dėdės, liaudies meistro Rimo Stepono, pas kurį Šiauliuose praleisdavo vasaros atostogas. Šio verslo estafetę ateityje R. Talačka tikisi perduoti sūnums Pauliui ir Ramūnui, didžiausiems pagalbininkams darant ir statant paminklus ne tik Kupiškio, bet ir aplinkiniuose Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio, Utenos, Biržų, Rokiškio rajonuose.
R. Talačka taip pat pastebi kintančias kapinių madas: vietoje anksčiau populiarių aukštų tvorų kapavietę juosia ir akcentuoja žemi borteliai, masyvius paminklinius akmenis keičia lenkti, suapvalinti, stilingi paminklai, ant kurių jau nematyti portretinių atvaizdų. Paminklų pavyzdžius užsakovai gali apžiūrėti kataloguose, kompiuterinėse laikmenose.
Neseniai Latvijoje, Estijoje lankęsis Romas pabrėžė, kad paminklų gamybos, kapinių tvarkos požiūriu mūsų kaimynai atsilieka dvidešimčia ar net daugiau metų. “Mes turime savotišką kapinių kultūrą, atspindinčią mūsų visuomenės raidą, Lietuvos istoriją“, – mano R. Talačka.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ