Vyriškio iš Kuosėnų, kaimynų paklausto, kur iš pat ankstyvo ryto dviračiu išminąs, atsakymas kaskart būna toks pat: “Į darbą…„ Nesvarbu, kad pastarąjį žodį jis ištaria su pašaipos gaidele, bet žmogus sako tiesą.
Nuo tada, kai jis tapo bedarbiu, grynųjų pinigų ėmė prasimanyti kasdien po keletą valandų padirbėdamas Kupiškio miesto sąvartyne. Vyriškis renka čia atsidūrusius tokius daiktus, kurie yra superkami, – stiklą, metalą. Ne tik šis pašnekovas, bet ir kiti iš pulkelio įpratusiųjų šakėmis, kauptukais išsklaidyti šiukšliavežių išverstas ar privačių asmenų atgabentas buitines atliekas, patikslino, jog stiklas – tai šampano, degtinės buteliai. Jų surinkėjai net pabrėžė, kad pelningiausios dienos jiems esančios po didžiųjų švenčių, o šampano butelių, žinoma, čia labiausiai uždera po Naujųjų metų. Iš atliekų surinkinėjantieji dar šio to vertus daiktus pasidžiaugė ir tuo, kad yra verslininkas, berods panevėžietis, atvykstantis šios produkcijos supirkti netoli sąvartyno. Taip jis gelbsti butelių ir metalo surinkėjus nuo vargo, kurį jiems tektų patirti tampantis su maišais butelių, nes juos būtų priversti slėpti vieni nuo kitų. Teisybė, pasitaiko, kad pažadėtą dieną supirkėjas neatvyksta ir toks žodžio nesilaikymas sąvartyne besikapstantiems mūsų rajono gyventojams nepatinka. Į klausimą, kiek pavyksta užsidirbti žmonėms, pusdienius praleidžiantiems tarp nepakenčiamo dvoko, tikslaus atsakymo ir negalėtume tikėtis. Kiekvienam – sava laimė, šampano buteliai superkami po šešis centus, metalo kilogramas – po aštuonis.
“Čia uždirbamų pinigų man užtenka susimokėti už sunaudojamas dujas, elektrą„, -tvirtino žmogus iš gretimo kaimo.
Kasdien į šį sąvartyną iš netolimo vienkiemio atvykstanti Valerija sakė, jog apsidžiaugianti tarp atliekų radusi ir popieriuje ar polietilene įvyniotų maisto produktų. “Turtingiau gyvenančioms šeimoms ar šiaip aplaidesnėms šeimininkėms prisieina atsikratyti nuo ilgesnio laikymo pageltusių lašinių, apipelyjusių dešrelių. O man tokie produktai – geras laimikis. Juos apverdu, apkepu – ir valgome. Iki šiol nieko blogo nuo produktų iš sąvartyno mano šeimai neatsitiko„. Moteris tvirtino, kad keliasdešimties litų našlės pensija – vienintelės jos pajamos. Pensijos ji pati negaunanti, nes neįstengianti pateikti dokumentų jai apskaičiuoti. Moteriai teko dirbti keliuose rajonuose, o dabar į jų archyvus nuvykti neturi kelionėms pinigų.
Pasak UAB “Kupiškio komunalininkas„ darbuotojos, tą dieną budėjusios sąvartyne, žmones nuolat atvykstančius perkasinėti čia atgabentąsias atliekas per dešimt žmonių, ji gerai pažįstanti. Kai užklumpa lietus, o žiemą – pūga, jie prieglobstį randa ir komunalininkų tarnybiniame namelyje, tada ir išgirsta jų pasipasakojimus apie savo gyvenimą. Tačiau šiai moteriai apmaudu, jog kai kurie už butelius ir metalą uždirbtuosius litus išleidžia stipresniems gėrimams pirkti.
Sąvartyno prižiūrėtojos nuomone, naujų klientų čia neprisideda, vis tie patys, kurie jau yra įpratę prie tokio darbo ir nemano, kad tai yra žemas užsiėmimas. Darbuotoja pabrėžė, kad ji vaikams be suaugusiųjų priežiūros sąvartyne raustis neleidžianti.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ