Medžio dirbiniai turi gilias tradicijas. Kaltų, pjūklų daina kvietė užsukti į B. Žekonio gatvėje esantį seno sandėlio kiemą, kuriame triūsė pirmojo Kupiškyje medžio drožėjų plenero, skirto miesto 475 – osioms metinėmspaminėti, dalyviai.
Ties stambaus bebro statula besidarbuojantis biržietis kūno kultūros mokytojas Vidas Jatulevičius sakė, kad tokio dydžio darbų yra sukūręs nedaug. Medžio drožėjų plenere pirmą kartą dalyvaujančio V. Jatulevičiaus pokalbis su medžiu trunka jau daugiau kaip 20 metų. Jo darbai buvo eksponuojami daugelyje vietovių. Laisvą laiką Vidas mėgsta praleisti savo dirbtuvėlėse, kurių palėpėje įkurta savotiška jo dirbinių galerija. Drožėjo kūryboje dominuoja kaimo, gyvūnijos, miško temos. Kupos pakrantę papuošiantis jo drožtas bebras – tarsi paminklas sparčiai nykstančiai bebrų populiacijai.
Vido kaimynystėje iš peties darbavosi ir jauniausias plenero dalyvis, devynias Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos klases baigęs Pijus Aižinas. Jis kartu su savo mokytoju Jonu Šmigelsku bei dar vienu pastarojo buvusiu mokiniu, gimnazijos darbų mokytoju Ramūnu Vizbaru įgyvendino didžiulį sumanymą: kelių dalių suolą – laipynę. J. Šmigelskas džiaugėsi abiem mokiniais: “Pijus iš pradžių padejuodavo, kad rankas skauda, bet medis paklūsta jo valiai. O Ramūnas jau kaip reikiant graužikas, medžių naikintojas. Visi mes parazitai„, – juokavo smagiai nusiteikęs medžio drožėjas.
Pirmą kartą tokiame plenere dalyvavo ir kupiškėnas Jonas Remeikis, 1987 m. baigęs Kauno meno mokyklą bei įgijęs dailininko apipavidalintojo specialybę. Trejus metus jis dalyvauja tautodailininkų darbų parodose. Jonas pomėgį medžio drožybai pajuto prieš 5-7 metus, daugiau kūrė mažosios plastikos dirbinius: angeliukus, rūpintojėlius, kaukes. Sandėlio kieme po truputį ryškėjo stilizuoto paukščio (suoliuko) formos.
“Kadangi Kupiškyje nėra raganų, tik angelai, tai aš padirbau raganėlę, kuri puikiai įsikomponuoja į plenero temą “Žmogus ir vanduo„, nes gyvena prie meldų„, – šmaikštavo tautodailininkas Vytautas Jackūnas iš Pasvalio. Prie jo skulptūros kvies prisėsti ąžuolinis suoliukas – kiškelis. Šis medžio drožėjas – ne naujokas, pleneruose dalyvauja nuo 1983 metų, yra sukūręs daugiau kaip 60 darbų, kurie puošia įvairias mūsų šalies vietoves. Vytautui smagu, kad vienas jų pasiliks ir Kupiškyje. Tautodailininkas vertina plenerų metu įgytą patirtį, naujas pažintis, jį vilioja svečių kraštų pažinimas. Mūsų mieste jis žavėjosi metalinėmis skulptūromis, kurių, pasak Vytauto, Pasvalio krašte neišvysi.
Savo kūrybinių sumanymų nebijojo atverti ir anykštėnas Jonas Tvardauskas, buvęs Anykščių rajono tautodailininkų pirmininkas, didžiąją savo gyvenimo dalį atidavęs medžiui. Sunku būtų išvardyti visas vietas, kuriose apgyvendinti jo kūriniai. Pirmieji darbai puošia Raganų kalną, daug jų yra Zarasų rajone, iš kurio Jonas kilęs. Patyrusio meistro rankomis dvejus metus kurti darbai eksponuojami Čikagoje. J. Tvardauskas dalyvauja ne tik mūsų šalies, bet ir tarptautiniuose pleneruose – dvi medžio drožėjų ir akmens kalėjų stovyklas jis praleido Čekijoje. Prie Lietuvos ambasados Prahoje puikuojasi jo sukurtas stogastulpis karaliui Mindaugui, į Estiją iškeliavo 15 drožtų kryžiaus kelio stočių. J. Tvardauskas sako, kad jam įdomus pats kūrybos procesas ir visai negaila palikti dirbinių. Jam liekančios tik jų nuotraukos. Net ir atokvėpio minutėlėmis Jonas negali ištverti nedrožinėjęs: šie metai Beždžionės, todėl kartu su Pijumi jis drožinėjo mielas šių gyvūnų skulptūrėles.
Beveik visi per plenerą sukurti darbai turės ir praktinę paskirtį. Tokią funkciją atliks ir J. Tvardausko kūriniai: suoliukas – poilsiui, kopėtėlės – laipiojimui, medinė varnelė – estetiniam vaizdui. Bevartant knygą apie Kupiškio kraštą, Jono akis užkliuvo už frazės “varnela, varnela, kodėl tavo galva koduota?„ – taip ir gimė idėja ąžuole atgaivinti išraiškingą varną.
Leonas Perekšlis džiaugėsi, kad ir mūsų miestas pagaliau pasipuoš medinėmis skulptūromis. “Jau pradėjęs – neatleisk. Yra ką puošti mūsų krašte: aplink marias, piliakalnį, Paketurių kalną. Čia jau būtų kokių penkerių metų darbas. Reikia tik noro ir pasiryžimo, o pinigų visada galima rast„, – tvirtino sėkmingai su medžiu bendraujantis Leonas, išsakęs viltį, kad šis medžio drožėjų pleneras turėtų tęsinį.
Dirbtuvių kieme trūko tik vieno plenero dalyvio – pasvaliečio Kęstučio Krasausko. Sukūręs “Račiupio bučinį„ jis jau darbavosi panašiame plenere Rokiškyje.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ