|
|
|
Vėrinys IÅ¡TIKIMA LITERATÅ«RINIAM žODžIUI IR GIMTAJAM KRAÅ¡TUI
Gaila MATULYTÄ– |
2005−01−22 |
LaikraÅ¡tis ir televizorius dabar yra vieninteliai Eugenijos LukoÅ¡ienÄ—s langai į Å¡iandieninį besikeiÄiantį pasaulį. Jau dvejus metus skaudanÄios kojos nebeleidžia judÄ—ti, suÅ¡ilus orams, iÅ¡eiti į kiemÄ…. AnÅ«kÄ— Jurga, grįžusi po darbo JuodpÄ—nų pagrindinÄ—je mokykloje, viena kita užsukanti pažįstama jaunesnÄ— moteris senolei papasakoja naujienas, pakalbina jÄ…, įdÄ—miai klausosi jos atsiminimų, suÅ¡yla nuo besiÅ¡ypsanÄių akių.
O juk sausio 27-ąją pasibels gražus 84-asis E. Lukošienės, žinomos poetės ir žurnalistės Zitos Lukošiūtės-Staškūnienės mamos, gimtadienis.
Nuo pirmojo numerio
“Tiek daug mano pažįstamų ir bendraamžių mirÅ¡ta Å¡iais metais,†- stebisi ir kartu nusimena paÅ¡nekovÄ—, sklaidydama paskutiniuosius “MinÄių†puslapius. E. LukoÅ¡ienÄ— šį laikraÅ¡tį skaito nuo pat pirmųjų jo numerių, dar Ä—jusių “Stalino keliu†pavadinimu, vÄ—liau perversdavo kiekvienÄ… “Komunizmo keliu†puslapį, ir Å¡iandien ant jos stalelio – naujausios “KupiÅ¡kÄ—nų mintysâ€. MoÄiutÄ— net negalÄ—jo iÅ¡kirti, kuriuo laikotarpiu laikraÅ¡tis buvo įdomiausias. Jai visada bÅ«davo svarbios rajono naujienos, įdomÅ«s žmonių paveikslai, kupiÅ¡kÄ—nų kÅ«ryba. Juolab kad septynerius metus laikraÅ¡Äio korespondente dirbo jos dukra Zita. “Pradedu skaityt nuo paskutinio puslapio, - sako E. LukoÅ¡ienÄ—, - sužinau, kas iÅ¡keliavo Anapilin. O paskui perskaitau visus straipsnius, viskas man įdomu.†PaÅ¡nekovei labai patikusios nuotrupos iÅ¡ KupiÅ¡kio žydų gyvenimo, mat ji galÄ—jo prisiminti tuomet gyvenusių žydų pavardes.
“Mokydamasi progimnazijos mergaiÄių klasÄ—je aÅ¡ sÄ—dÄ—jau su žydaite BÅ«nia, - kalba apie miÅ¡rų bendraklasių kolektyvÄ… E. LukoÅ¡ienÄ—. – O poetÄ— MetlÄ— OlkinaitÄ— buvo kiek už mane vyresnÄ—â€. Smagiam Å¡okiui jÄ… vienÄ…syk buvo pakvietÄ™s ir gražus žydelis Mentka…
Knygos iš vaikystės
DevintÄ… deÅ¡imtį įpusÄ—jusi kupiÅ¡kÄ—nÄ— atmintyje iÅ¡saugojo daug gražių prisiminimų. Gimusi KupiÅ¡kio mieste, vadinamame Kalnelyje, Äia ji su tÄ—vais ir dviem vyresniais broliais gyveno iki 16 metų. Žinių troÅ¡kulys EugenijÄ… atvedÄ— į progimnazijos suolÄ…, kur ji baigÄ— keturis skyrius ir keturias klases, tais laikais tai buvo geras iÅ¡silavinimas.
Å ios mokyklos bibliotekÄ—lÄ—je ji surado daug įdomių knygų. Polinkis skaityti neiÅ¡blÄ—so visÄ… gyvenimÄ…. Pažįstamas knygininkas iÅ¡ parapijos namų knygynÄ—lio jaunajai skaitytojai leisdavo iÅ¡sirinkti įdomiausius veikalus. PamÄ—gtus romanus jos pusseserÄ— atneÅ¡davo iÅ¡ profesoriaus Povilo Matulionio bibliotekos. YpaÄ sudomino “Grafas Montekristas†ir “Kapitono Granto vaikaiâ€.
Vėliau ištekėjusi apylinkėse garsi siuvėja rasdavo laiko ne tik klientų užsakymams ar pamėgtam staltiesėlių siuvinėjimui, bet ir knygų puslapiams, kuriuos iki išnaktų tyliai versdavo, vos tik vyrui užmigus.
PaÅ¡nekovÄ— nelinkusi didžiuotis mokyklinių dienų pasiekimais, taÄiau prisimena, jog labai sekÄ—si matematika. “Po egzaminų matematikos mokytojas sako: “Turim vienÄ… gražiÄ… porÄ…, kuri iÅ¡laikÄ— penketuiâ€, - pasakoja LukoÅ¡ienÄ—, - ir pamini mano bei Pėžos pavardÄ™. O mes buvom skirtingo Å«gio: jis labai aukÅ¡tas, o aÅ¡ visai mažutė…â€
Vyro ilgai nesirinko
TikrÄ…jÄ… savo gyvenimo porÄ… moteris susirado jau iÅ¡sikÄ—lusi į mamos gimtinÄ™ StiÄkalnyje. ÄŒia gyvenusi tetulÄ— jau nebepajÄ—gÄ— rÅ«pintis Å«keliu (turÄ—jo dvi karves, ganyklų), tad reikÄ—jo pagalbininkÄ—s. Dar mieste iÅ¡mokusi siuvÄ—jos amato, Eugenija apsistojo gražioje sodyboje, kuriÄ… supo didelis sodas. Dabar tiems nameliams, atlaikiusiems melioracijos ir gyventojų perkÄ—limo į gyvenvietes bangÄ…, daugiau nei 100 metų. “Kai visi skubÄ—jo apsigyventi Å epetoje ar pirko butus KupiÅ¡kyje, - prisimena paÅ¡nekovÄ—, - aÅ¡ nenorÄ—jau palikti savo namų. Taip iÅ¡ nemažo StiÄkalnio kaimelio liko vos dvi sodybos.â€
Ketvirtojo deÅ¡imtmeÄio pabaigoje apsigyvenusi pas tetÄ…, Eugenija sulaukdavo giminaiÄių pirÅ¡lybų: juokais jie sakydavo, jog tokiuose namuose bÅ«tinas “gaspadoriusâ€, nereikÄ—s svetimo žmogaus samdyt. BÅ«dama dvideÅ¡imties, ji susipažino su klebono Å«kvedžiu Jonu LukoÅ¡iumi, kuris darbuotis į klebonijos Å«kį atvyko iÅ¡ Žemaitijos, mat ten mokÄ—davo mažą algÄ…. PaÅ¡nekovÄ— pasakoja, kaip monsinjoro Klemenso Gutausko pavadinta, ji įsitraukÄ— į pavasarininkų veiklÄ…, buvo pasiÅ«lyta į organizacijos valdybÄ…. MÄ—gstanÄiÄ… sukiotis visuomenÄ—je protingÄ… merginÄ… iÅ¡ karto pastebÄ—jo ir devyneriais metais bei viena diena už jÄ… vyresnis J. LukoÅ¡ius.
“Nors juokiausi iš savo draugės, kuri ištekėjo po trijų mėnesių draugystės, man ir vieno pakako,†– šypsosi pašnekovė, pasidžiaugdama, kad jos vyras iš tiesų buvęs labai geras žmogus, be galo mylėjęs vaikus.
Ä® paÅ¡nekesį įsiterpia E. LukoÅ¡ienÄ—s anÅ«kÄ— Jurga: “Gaila, kad neteko pamatyti 1973 m. tragiÅ¡kai žuvusio senelio. IÅ¡ pasakojimų susidariau tokį gražų jo paveikslÄ…, visada norÄ—jau Å¡alia moÄiutÄ—s turÄ—ti ir senelį. SenolÄ—s ir kitų giminaiÄių atsiminimuose jis liko labai tvarkingas, darbÅ¡tus, reiklus sau ir kitiems, o kartu mylintis žmogusâ€.
Tris dukras ir tris anūkus
“Man ir vyrui Jonui labai reikÄ—jo mergaiÄių, - teigia E. LukoÅ¡ienÄ—, iÅ¡auginusi tris dukras: vyresnÄ—lÄ™ BronÄ™, devyneriais metais jaunesnÄ™ ZitÄ… ir pagrandukÄ™ ValÄ™. – BÅ«dama jauna žavÄ—davausi, kaip bažnyÄioje Å¡eimos už rankų vedasi pasipuoÅ¡usias mergaitesâ€. TaÄiau visos trys dukros, anot paÅ¡nekovÄ—s, buvo labai skirtingos. BronÄ— nuo mažens augusi viena ir iki Å¡iol nesukÅ«rÄ— Å¡eimos. Garsia KupiÅ¡kio kraÅ¡to poete tapusi Zita vaikystÄ—je buvo labai uždara, o abiem seserims prieÅ¡ingybÄ— - iÅ¡dykÄ—lÄ— ValÄ—, nuolat suplÄ—Å¡anti mamos siÅ«tas sukneles ar marÅ¡kinius, visada apsupta berniokų dÄ—mesio. SenolÄ— prisimena dukters BronÄ—s žodžius: “ValÄ— namo sugrįžo, tai dabar nebebus ramybÄ—s.†O tos ramybÄ—s labiausiai reikÄ—jo Zitai LukoÅ¡iÅ«tei-StaÅ¡kÅ«nienei. Užsidariusi savo susikurtame pasaulÄ—lyje, ji nelabai norÄ—jo su kuo nors draugauti. E. LukoÅ¡ienÄ— pasakoja, jog nubudusi naktį ji pastebÄ—davo Zitos kambarÄ—lyje degant žiburį: matyt, dukrÄ… ir vÄ—l bus pagavÄ™s įkvÄ—pimas. TaÄiau mamai, iÅ¡ kurios, ko gero, ir perÄ—mÄ— meilÄ™ literatÅ«riniam žodžiui, savo pirmųjų paaugliÅ¡kų kÅ«rybinių bandymų nerodydavo.
Visas tris dukras Lukošiai be didelio vargo išleido siekti aukštojo mokslo. Valė 5 metus studijavo Lenkijoje, kur gaudavo gerą stipendiją ir grįždama nepamiršdavo atvežti namiškiams dovanų. O vilnietėms studentėms pašnekovė prisimena siųsdavusi maisto siuntinius. Iš mamos išmokusios megzti, dukros pernelyg nesuko galvos dėl drabužių.
E. LukoÅ¡ienÄ— turi tris anÅ«kus: ValÄ—s JulijÄ… ir Zitos JurgÄ… su Andriumi. Pastariesiems po kraupios avarijos, prieÅ¡ keturiolika metų nusineÅ¡usios poetÄ—s ir žurnalistÄ—s gyvybÄ™, moÄiutÄ— atstojo mamÄ…. Didžiuodamasi anÅ«ko Andriaus sÄ—kmingomis studijomis ir darbu Vilniuje, paÅ¡nekovÄ— sako anuomet netikÄ—jusi, kad iÅ¡dykÄ™s anÅ«kas įgyvendins savo ambicijas baigti mokslus.
“SiÅ«lÄ— man dukros Vilniuje pas jas gyventi, - samprotauja senolÄ—, - taÄiau Äia mano kraÅ¡tas. ÄŒia gimiau, augau, vaikus ir anÅ«kus auginau. ÄŒia norÄ—Äiau ir pasilikti.â€
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Ankantas, AtÄ—nÄ—, GÄ—lÄ—, Kytautas, KytautÄ—, Kyvainas, KyvainÄ—, Teobaldas, Vaidevutis, Vaidys, Valentas, Vydmina.
|
