KAI SUSIPINA DVI MŪZOS  (4)

2014−12−11

Kupiškyje vykstančiuose kultūros renginiuose dažnai galime sutikti pedagogę Juzefą Pranauskienę. Daug metų mokiusi pradinukus, kuravusi pradinių klasių mokytojų darbą, turėjusi ir dailės pamokų, šiuo metu ji mėgaujasi užtarnautu poilsiu ir turi užtektinai laiko atsidėti savo pomėgiams. O pomėgių talentu apdovanota moteris turi ne vieną.

POETINĖS MINIATIŪROS  (11)

2014−12−11

Vieniši langai...
Šmėsteli mamos veidas –
Sapno skiautelė.

BRONĖ VALINSKAITĖ: „RADAU TĄ, KURIS MYLI MANO ŠIRDĮ“  (4)

2014−12−04

Kupiškio krašto poetė Bronė Valinskaitė, gyvenanti Bakšėnuose, – tikras gamtos vaikas. Todėl ir jos kūrybos pagrindinės temos – aplink kasdien pastebimas gamtos grožis, jausmų išraiška. Tačiau pastaruoju metu artimą ryšį su Dievu atradusi moteris sako kurianti vis mažiau. „Dabar esu laiminga“, – drąsiai tvirtina kūrėja, kurią dvasinis kelias atvedė į vidinę ramybę ir džiaugsmą. Ji kasdien dėkoja Dievui už tame kelyje sutiktus puikius žmones. „Nė vieno žmogaus mūsų gyvenime nėra atsitiktinio“, – sako B. Valinskaitė.

KAI....  (1)

2014−12−04

Kai laikrodis skaičiuoja dūžius
Ir viskas skęsta lyg migloj,
Kai stipriai jau esu palūžus,
Net mintys netelpa galvoj....

JUSTAS JASĖNAS: „O REIKĖTŲ PASAUGOTI ŽMOGAUS DVASIĄ“  (5)

2014−11−20

Kupiškėnai literatai savo būryje turi jauną talentingą kūrėją, kunigą, teologijos mokslų licenciatą Justą Jasėną. Jis jau yra išleidęs dvi poezijos knygeles: „Užmigdykite mus Ežeruos“ (2009 m.) ir „Artumų Erčios“ (2012 m.). Pluoštelis šio poeto eilėraščių šiemet išspausdintas Aukštaitijos ir Žemaitijos literatų kūrybos almanache „Atokios stotys“. Šiam literatui nesvetima ir proza. Rajono literatų klubo „Lėvens balsai“ interneto svetainėje, rajono laikraštyje ir kitoje spaudoje kaskart pasirodo jo apmąstymų apie žmogaus būtį, kelionių įspūdžių.
Kūrybos ištakos, impulsai, kūrėjo santykis su realybe, su dvasininko priedermėmis – apie tai šį kartą pasikalbėjome su J. Jasėnu.

PANARDINIMAS PRISIKĖLIMUI  (0)

2014−11−20

Ruduo vis labiau pilkėja, ir nieko daugiau nebelauk – tik nuogo tuštumo. Žemė sudaigina, žemė ir pasiima tai, kas klestėjo ir teikė džiaugsmo. Dabar kaip tik mus ir užklumpa pirmosios lapkričio dienos – ramios, sklidinos graudulio, suvaržytos. Gaila ir labai ilgu. Gaila tų, kuriuos mylėjome, su kuriais kalbėjome, mokėmės gyventi. Gaila sustojusio gyvenimo – lyg kokio tako ar žingsnių. Dabar, kai labai reikia, kai taip trošku, tenka apsiprasti, kad taip, kaip buvo, jau niekada nebebus, nebepasikartos. Sudaužytos sekundės virpa, ir mes drauge virpame galvodami.

ŠVEICARIJOS GROŽIO ĮKVĖPTA  (8)

2014−11−06

„Aš gi ne poetė. Iki tikro poeto man dar toli“, – kritiškai žvelgia Lina Rimšienė į savo pirmuosius poetinius bandymus. Tačiau nieko negali su savimi padaryti, kai kasdieninis jos gyvenimas nei iš šio, nei iš to ima ir ritmingomis eilėmis galvoje susirimuoja.
Tie spontaniški eiliavimo proveržiai prasidėjo prieš metus, pamačius kerintį Šveicarijos gamtos grožį.

MINTYS IŠ DIENORAŠČIO  (2)

2014−11−06

2003-07-08
Mintys – tvarstis ant žaizdos. Kokį tvarstį uždėsiu, taip ir gis žaizda. Aš noriu švaraus tvarsčio. O kas jį išskalbs? Teks man pačiai. Kai kada jis būna beveik švarus – išdžiovintas saulės, išglostytas vėjo, palaimintas žvaigždžių. Tada ir žaizda lyg ir nebe taip skauda. O kartais tingiu, nenoriu, negaliu švariai mąstyti. Ir verkiu iš savigraužos, gailesčio sau, iš tokio pasiilgimo, kad belieka įsikniaubti į Jo drabužį ir numirti. Išsiverkus lengviau pasidaro... Gal taip ir reikia? Gal ašaros dezinfekuoja tą minčių tvarstį?
Gal?

IŠĖJĘS BRANDUMOS VASARĄ  (11)

2014−10−16

Jau šiek tiek daugiau nei metai, kai kupiškėnų literatų klubo „Lėvens balsai“ susirinkimuose, bendrose klubo narių išvykose nebematyti žurnalisto, poeto Rimanto Urbono. Bendraminčiai pasigenda jo svarių įžvalgų, paprasčiausio buvimo kartu. Praėjusių metų rugpjūčio 31 d. netikėtai nutrūko šio žmogaus gyvybės siūlas. Liko daug neįgyvendintų svajonių, neišsakytų žodžių. Rimantas dabar gali prabilti tik buvusių jam pačių artimiausių žmonių lūpomis.

RUDUO  (5)

2014−10−16

Po kruopelytę, po mažulytį taškelį
ruduo auksina kaimo klevus.
Dailiai užbraukęs lapo kraštelį,
vėjo lūpomis pūsteli: „Skrisk, per metus!“

       1    2    3    4    5                Pereiti į    1   2   3   4   5    psl.