AŠ, LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETIS  (0)

2015−12−17

Žinote, kada mes pradėsime gyventi išties gerai ir galėsime su palengvėjimu atsidusti, kad būtent už tokią Lietuvą kovojom? Ogi tuomet, kai dauguma – na, jei ne dauguma, tai bent kritinė masė – čia gyvenančių žmonių, atsakydami į klausimą „kas tu toks?“, pirmiausia atsakys „Lietuvos Respublikos pilietis“. Ne „lietuvis“, „lenkas“, „rusas“, „katalikas“, „stačiatikis“, „filatelistas“, „krepšininkas“ ar „gėjus“, o būtent „pilietis“.

PILIETIŠKUMAS – TUŠČIA SĄVOKA AR VISUOMENĘ SUTELKIANTIS JAUSMAS?  (1)

2015−12−17

Prisipažinsiu, kad man asmeniškai žodis „pilietiškumas“ yra nors ir netuščia sąvoka, bet kiekvieną kartą išgirdęs šį žodį bandau atidžiai įsiklausyti, ar jį vartojantis žmogus jau rengiasi rinkimams, ar tai yra tik kokio projekto skambus pavadinimas. Kai „Žinių radijo“ kolegos sumąstė ir net įgyvendino labai smagią idėją viešinti eteryje įvairių žmonių mintis apie pilietiškumą, kaskart išgirdęs kokio verslininko, muzikanto ar žurnalisto pasisakymą apie pilietiškumą jaučiausi lyg kreivų veidrodžių karalystėje. Visų pirma, dėl to, kad kiekvienas pilietiškumą supranta labai skirtingai, ir man natūraliai kilo klausimas – jei taip skirtingai suprantame šį žodį, ar galime kalbėtis apie nors kokį sutelktumą ir bendrumą, kai net paprastas lietuviškas žodis visiems reiškia absoliučiai skirtingus dalykus?

PILIETIŠKUMO IR TOLERANCIJOS PAMOKOS  (0)

2015−12−17

Pilietiškumo sąvoka dažnai apibrėžiama kaip pareigų atlikimas savo valstybei, tautai, aktyvumas per rinkimus, dalyvavimas pilietinėse akcijose, istorijos mokėjimas, pagarba valstybės simboliams, įstatymų laikymasis. Į šią sąvoką įeina vertybės, moralė, darbas, sąžiningumas, dora.
Kaipgi pilietiškumą suvokia krikščionys? „Lietuva – lietuviams!“ – dažnai girdime šį posakį. Žinoma, ar gali būti kitaip? Vis dėlto kai kurių žmonių sąmonėje valstybę sudaro vientisa masė – etniniai lietuviai. Tačiau mūsų šalyje yra nemažai kitataučių, kito tikėjimo žmonių. Koks krikščionių, evangelikų reformatų požiūris į juos? Apie tai kalbėjomės su Kupiškio dekanato dekanu Mindaugu Kučinsku ir evangelikų reformatų klebonu Rimu Mikalausku.

GYVENIMO DRUSKA SU PRIESKONIAIS  (0)

2015−12−17

Pilietiškumas, pilietinė visuomenė – tai sąvokos, kurias šiuolaikinis žmogus girdi vos ne nuo lopšio. Visgi kas į tas sąvokas sudėta, apibrėžti nėra paprasta. Ta tema vyksta daug diskusijų. Kai kas tą sąvoką sutapatina su patriotiškumu. Vis dėlto pilietiškumo samprata yra daug platesnė nei patriotiškumas. Pastarasis labiau siejamas su tautiškumu, gimtąja vieta. O pilietiškas žmogus gali būti gyvendamas bet kurioje pasaulio vietoje.
Pilietiškumas – tai pagarba šaliai, jos įstatymams, bendruomenei, kurioje gyveni, moralinis įsipareigojimas prisidėti prie jos ateities kūrimo, aktyviai šiame procese dalyvauti, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Trumpai sakant, nebūti abejingam savo gyvenamajai aplinkai, prisidėti prie jos keitimo, kūrimo, tvarkymo.

PILIETIŠKUMAS 1977-AISIAIS – RAVĖTI CUKRINIUS RUNKELIUS UŽ DYKĄ  (0)

2015−12−17

Paskutiniai praeito amžiaus dešimtmečiai iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo tiesiog permirkę pilietiškumu. Į šią sąvoką tuomet įėjo komunistinis šeimos auklėjimas, valdžios meilę liaupsinantys sveikinimai, parodos, renginiai ir pasiaukojimas dėl visos liaudies gerovės. Jei myli žmones, savo valdžią ir Tarybų sąjungą, privalai atsakingai nuravėti visą lauką cukrinių runkelių ar pamelžti porą fermų karvių. „Didžiausia bausmė žmogui – jei už tinginystę esi išmestas iš kolūkio“, – taip rašė 1977 metų Kupiškio rajono laikraštis „Komunizmo keliu“.