Kupiškėnų mintys

2024 m. balandžio 27 d., šeštadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

ELENA, KURIOS TEBELAUKIAME

Justas JasÄ—nas

2016−10−29

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Poetė, žurnalistė Elena Mezginaitė apie 1988 metus.
Juozo Kraujūno nuotrauka iš
 KupiÅ¡kio VB archyvo
2016 m. spalio 31 dieną Elena Mezginaitė būtų šventusi 75-metį. 2005 m. vasario 9 d. poetės netekome. Į šias datas įsiterpia poetės gyvenimas, skaudėjimai, sopuliai, ieškojimai, praradimai, supratimai, priartėjimai... Šios datos lyg ir įpareigoja surinkti, surašyti tai, ką prisimename iš susitikimų, gyvenimo tekėjimo. Surinkti tai, kas liko, kas svarbu, ką vertiname ir dabar.

Suaktyvinti atmintį

Būta ir bus dar atminties vakarų, pasikalbėjimų ir prisiminimų (išleista ir solidi poetės rinktinė „Mano senas drauge“), gal net šiokių tokių gilesnių prisilietimų prie pačios kūrybos esmės, prie eilėraščių prasmės, vidinio dvasinio potencialo. Žvelgiama į fotografijų stendus. Aišku, neišvengiama ir lėkštumo, bereikšmių buities detalių, kurios vargu ar prideda ką esmingesnio prie poetės paveikslo ir šiandieninio mūsų suvokimo. Elena brangi Rokiškiui, Kupiškiui, Panevėžiui, bet ar bent kiek jautriau prisiliečiama prie kūrybos? Minėjimai praeina, užsimiršta, o ar šildomės eilėraščiais, ar vėl užklumpa blankoka kasdienybė? Pasigendu esminio kalbėjimo apie Elenos, kaip poetės ir žurnalistės, fenomeną bent Panevėžyje, apie jos dramatiškus ieškojimus, gyvenimo kelią, negausu ir atsiminimų.

Literatūrologė Viktorija Daujotytė po prof. Vandos Zaborskaitės mirties „Metuose“ yra rašiusi, kad po netekties visai kitaip žiūrime į užbaigtą gyvenimą, pats gyvenimas lyg aiškesnis, skaidresnis darosi, atkrenta tai, kas nebereikalinga, ima skambėti ir raibuliuoti, artėti esminiai to gyvenimo taškai. Taip nutiko ir Elenos gyvenimui. Tik vėl skausmingai klausiu, ar mokėsime į jos kelią esmingiau, jautriau įsižiūrėti, ar gebėsime prie jo prisiliesti?

Jau po Elenos mirties parašiau eilėraštį „Dabar tie linai pakrašty...“ poetės Elenos Mezginaitės atminimui“. Ir dabar, man regis, ypač aktualus vienas posmas:

O kas regÄ—s tÄ… skambiÄ… tylÄ…
Vis banalėjantį troškimą likti
Kas atbaidys pretenzijas
Užimti žodžio guolį

Tas talentas, tas aukso gabalÄ—lis

Nujaučiu, kad gražiausias Elenos dešimtmetis nuo 1995 iki 2005 metų, kai dirbta „Panevėžio balse“. Žurnalistų kolektyvui vadovavo jaunas redaktorius Vytautas Tavoras, drauge darbavosi kolegiški Marija Vepštienė, Jonas Sabalys, Narsalija Lakiūnaitė, Visvaldas Tebeliškis, Stasė Medytė ir kt., senųjų rimtųjų žurnalistų karta, visada rašiusi, dirbusi redakcijose, baigusi žurnalistikos studijas, nesikeitusi, nepersikvalifikavusi, ne iš gatvės atėjusi. Priminsime, kad Elena žurnalistikos studijas baigė Vilniaus universitete 1966 m.

Dažnai taip būdavo. Redakcijoje jau trypinėjama, griežiama dantimis, laikraštis turi pasirodyti, o vedamojo ar kritinio straipsnio vis nėra. Elena jau „sunkokai“ eina redakcijos link. Atėjusi sėda prie kompiuterio, ir kaipmat tekstas gimsta – aiškus, logiškas, tinkamas. Ramu, skaitytojai ryte gaus laikraštį, numeris tikrai pasirodys. Vėliau keitėsi žurnalistai, redaktoriai, laikraščio savininkai. Keitėsi požiūrio linijos. Daug ko nebereikėjo, net profesionalų žurnalistų plunksnos. Ir Elenos nebereikėjo, ketinta ją atleisti iš darbo, bet Dangus pats pirmas suskubo ją pasiimti... Nieko daryti nebereikėjo.

AsmenybÄ—s mÅ«sų laukuose nesimÄ—to. O dideliems žmonÄ—ms taip sunku iÅ¡bÅ«ti rÄ—muose, laikytis visų taisyklių, įtikti, patikti, bÅ«ti gražiam. Elena tikrai turÄ—jo talentÄ…, todÄ—l tinka jÄ… vadinti „didele figÅ«ra“. Daugiau turbÅ«t rÅ«pinosi kitų likimais, kitų kÅ«ryba nei savÄ…ja. RÅ«pinosi, nes slaptingai jautÄ—, kad kažkas gali bÅ«ti. Buvo gan uždara, per daug neatverdavo savo sielos skaudulių, savųjų nusivylimų. Buvo apdovanota daugeliu literatÅ«rinių premijų, niekada nesididžiavo, nesipuikuodavo. Ir kai Elena bÅ«davo kokiame renginyje, tas susitikimas lyg aiÅ¡kesnis, pakilesnis tapdavo, lyg neÅ¡davo daugiau „vidinio svorio“. MokÄ—jo ji nesumeluotai bÅ«ti, nesaldžiai, natÅ«raliai. GebÄ—jo žiÅ«rÄ—ti tiesiai.  MeistriÅ¡kai, jautriai prisiliesdavo prie žmogaus ir jo bÄ—dų, rodos, kad pokalbio metu „prisikasdavo“ prie esmÄ—s, Å¡aknų. Ä®siskverbimas žmogiÅ¡kas, pagarbus. Ir dar talento Å¡viesa – Elena sugebÄ—davo pasakyti „ne“ laikinumui, pavirÅ¡iui, sekimams, pamÄ—gdžiojimams, perraÅ¡ymams, visokiems eiliavimams. NÄ—ra jos, gebÄ—jusios apginti, ir vÄ—l kÄ—sinamasi į tikrÄ…jÄ… kÅ«rybÄ…, į žodžio taupumÄ…, jo Å¡velnų nugludinimÄ….

Apie Eleną pirmiausia rašiau į „Tėvynę“, čia ji dirbo, rašė apie rajono įvykius ir žmones (nuo 1962 iki 1965 metų E. Mezginaitė darbavosi ir Kupiškio laikraštyje (dabar – „Kupiškėnų mintys“). Tad tie atminties tekstai tebus pagarba jai, jos darbui, jos kalbintiems žmonėms. Prisiminsime ją įtaigiai, trumpai (nepilstant iš tuščio į kiaurą), svariai, visiems suprantamai rašančią. Prisiminsime labai atidžią, dėmesingą, dosnią sutiktam pašnekovui.

E. Mezginaitės knygos „Šaltas ginklas“ pristatymas Kupiškio VB 2000 m. vasario 24 d. Iš kairės: VB direktoriaus pavaduotoja Lina Matiukaitė, Elenos buvusi kolegė ir draugė Eugenija Urbonienė, Elena Mezginaitė ir aktorė Alma Gustytė.
Juozo Kraujūno nuotrauka
 iÅ¡ KupiÅ¡kio VB archyvo

Prie kanono artÄ—jant

Vartau daugelio metų „Poezijos pavasario“ almanachus. Juose užtinku ir Elenos eilėraščių, jau įaugusių, įsišaknijusių, nebepaslepiamų. Nuo 1983 m. Elena buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė, didelis turtas darbininkų ir tik eiliuotojų Panevėžiui. Tvirtas pasirėmimas klasika, o ne paviršutiniškumu. Kartu esminis pasisakymas ir budėjimas, žodžio taupumas ir saugojimas, gal net tvirta laikysena, atremianti lėkštumą ir banalybes Panevėžio kultūriniame lauke. Prie palikimo ir literatūrinio Elenos kaupto minties kraičio verta pridėti jos parengtą knygą „Panevėžio lėlių vežimo teatras“ (2005 m.). Minėti reikėtų ir po poetės mirties išleistą „Bibliografijos rodyklę“, kurioje kruopščiai surinktos daugybės metų Elenos publikacijos spaudoje. Reikia prisiminti E. Mezginaitės taurią ir labai kūrybingą draugystę su Lėlių vežimo teatro Panevėžyje vadovu Antanu Markuckiu, kompozitoriumi Alvydu Jegelevičiumi, dainų autoriumi ir atlikėju Sigitu Stankūnu. Elena apie juos ne sykį yra rašiusi, minėjusi, pažymėjusi, atkreipusi dėmesį. Kiek iš to buvimo kartu, iš to sielų susikalbėjimo atsirado eilėraščių, pjesių, spektaklių, dainų... Tai išlieka, nepaslėpsi, kad ir nutylėsi, nepamatysi, vis tiek jau neišnyks.

Kanoninė, baigtinė, sudėta, suformuota Elenos lyrikos knyga „Mano senas drauge“ (išleista po poetės mirties, 2006 m., Panevėžyje). Ją sudarė poetės bičiuliai Valdemaras Kukulas ir Jonas Strielkūnas. Taikliai knygos gale parašyta: „Tai, ką skaitytojas ima į rankas, nėra rinktiniai ar akademiniai raštai. Čia kiek įmanoma išsamiau sutelkta visa skelbta (ne vien knygose) E. Mezginaitės poetinė kūryba, atrinkta jos interviu, keletas pjesių Lėlių vežimo teatrui, dienoraščių fragmentų, kad atsiskleistų svarbiausia – nepriklausoma, savarankiškai mąstanti ir originali šios kūrėjos asmenybė.“ Iliustracijoms panaudoti Vyganto Kosmausko (anksti mirusio) piešiniai. Dabar mums tereikia tik skaityti ir stengtis suprasti žodžio gelmes, kūrybos versmes. Skaityti Elenos dienoraščių fragmentus. Skaityti nepralenkiamą, įžvalgų V. Kukulo tekstą apie Elenos kelią ir žodį.

Daug šviesos žybsnių, bendrystės nuotrupų jau išsinešė Elenos bendražygiai – V. Kukulas ir J. Strielkūnas, laiku nebepaklausėme, būtų turėję ką pasakyti. Juolab kad bendravimo atošvaisčių esama jų visų kūryboje, dedikacijų, prisilietimų... Nutolęs ir iš literatūrinių laukų jau išbridęs žurnalistas, poetas Bronius Ribokas. Galvoju ateityje pakalbinti artimiau su Elena bendravusius, tai prisidėtų prie mano čia minimo kanono formavimosi. Prisiminimus jau yra atsiuntusi poetė E. Misevičiūtė. Taip dar reikėtų pasikalbėti su Aliumi Balbieriumi, Petru Čypliu, Algimantu Kaminsku, Mykolu Karčiausku, Valentina Žygiene, Vytautu Kaziela, Antanu Markuckiu, Elvyra Pažemeckaite, Eugenija Stančikaite-Urboniene...

***

„Baltas lino gyvenimas“. Kaip ypatingai toji daina skambÄ—davo Elenos laiku. Ir tuomet, kai buvo renkamasi į „Lino žiedo“ konkursÄ… UpytÄ—je. Kai per „Poezijos pavasarius“ bÅ«davo aplankomi atokiausių kaimų gyventojai.  Kai pati poezija ir buvimas nepraplaukdavo pavirÅ¡iumi, bet užkabindavo Å¡irdies kerteles. BÅ«davo, dabar jau kitaip. Visai kitoniÅ¡kai skamba „Baltas lino gyvenimas“ dabar, kai mes jau be jos.. IÅ¡Ä—jusi Elena ten, kur lino gyvenimas baltas. Tame baltume regime jÄ…. Vis dar ELENA, kurios tebelaukiame.


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Anastazas, Aušra, Aušrė, Aušrinė, Aušrius, Aušrys, Gotarta, Gotartas, Gotartė, Gotautas, Gotautė, Sidona, Zita, Žydrė.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 010 498

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]