|
|
|
Vėrinys NAMų GEROJI DVASIA - KROSNIS
Emilija VALECKIENÄ– |
2004−12−04 |
Dabar jau nebe visuose namuose stovi duonkepÄ— krosnis. Ir kam ji bereikalinga? ParduotuvÄ—se yra keliolikos rÅ«Å¡ių duonelÄ—s ir pyragų, bandelių. Centrinis Å¡ildo visÄ… namÄ…, tik degtukÄ… brÅ«kÅ¡telÄ—jus, dujinÄ— viryklÄ— kepa blynus. Vis tiek dažnoje kaimo gryÄioje “dÄ—l visko†yra krosnis - daili, koklinÄ— ir kuo mažesnÄ—, kad bÅ«tų daugiau vietos. Senyvo amžiaus Å¡eimininkÄ—s duonos jau nebekepa, nebent pyrago ar sausainių.
O kokiÄ… garbingÄ… paskirtį turÄ—jo krosnis senojo kaimo gryÄioje. Ji bÅ«davo didelÄ—, plati, kiekvienÄ… dienÄ… kÅ«renama skleidÄ—, spinduliavo Å¡ilumÄ… į visas puses. PirmÄ… kartÄ… užėjusiam sveÄiui tarsi rimtai sakydavo: “PabuÄiuok peÄiųâ€. Taip bÅ«davo pagerbiama krosnis, nes apie jÄ… sukosi visos Å¡eimos gyvenimas.
Ant storai užkloto virÅ¡peÄkio (ant pliko karÅ¡ta) žiemÄ… krykÅ¡taudavo vaikai, Å¡ildydavosi iÅ¡ miÅ¡ko su malkomis grįžę vyrai, ant peÄiaus senatvÄ™ leido senoliai, nes molinÄ—s krosnies Å¡iluma - vaistai nuo visų reumatų ir radikulitų.
Kai kuriose trobose peÄiaus aukÅ¡tyje bÅ«davo ir langas, todÄ—l virÅ¡peÄkyje dienÄ… užtekdavo Å¡viesos vaikams skaityti elementorių, moterims - megzti ar lopyti. Jei Å¡eimoje bÅ«davo mažų vaikų, krosnies kraÅ¡tÄ… užtverdavo dailių lentelių varteliais, kad Å¡Ä—ldami mažyliai nenukristų.
Duonkepėje ruošiamas maistas turėdavo visai kitą skonį. Įėjęs į trobą, iš karto užuosdavai, kas verdama ar kepama - troškinami kopūstai, kepamas kugelis, vėdarai ar pelenuose bulvės. O jei duona kepama ant kopūstų lapų, jos kvapą pajusi jau eidamas per kiemą.
Apie visÄ… krosnį bÅ«davo sumÅ«rytas priepeÄkis tokio ploÄio, kad užtektų vietos atsigulti. Ant jo nebÅ«davo taip Å¡ilta kaip ant peÄiaus, priepeÄkį užklodavo storu, iÅ¡ sukarpytų skudurÄ—lių iÅ¡austu užklotu, kad bÅ«tų minkÅ¡Äiau pavargusiam ar suÅ¡alusiam.
DÄ—l atsargumo ir kad laisviau sklaidytųsi Å¡iluma, duonkepÄ— bÅ«davo atitraukta nuo trobos sienos, o toje pusÄ—je irgi bÅ«davo priepeÄkis (užpeÄkis). Tik dar platesnis, ant jo patiesdavo patalų.
Va, ten tai buvo Å¡ilta, jauku, saugu. PrasikaltÄ™ vaikai dumdavo į užpeÄkį, ten, visų paslapÄių vietoje, visÄ… laikÄ… buvo prietema. O iÅ¡ vieno krosnies Å¡ono apaÄioje buvo anga - papeÄkys, peÄeliuÅ¡kis. VirÅ¡uje - lentos, apaÄioje - asla arba smÄ—lis.
Kai bÅ«davo labai Å¡alta, tenai laikydavo iÅ¡ tvarto atneÅ¡tas dedanÄias viÅ¡tas. AngÄ… uždarydavo durelÄ—mis, o vaikams tekdavo palįsti ir surinkti kiauÅ¡inius. Kartais bÅ«davo baisu, nes vyresnieji pagÄ…sdindavo, jog ten gyvena nelabai geras “peÄkojysâ€.
Krosnį paprastai kūrendavo šeimos motina ar vyresnės dukterys. Tos moterys užsirišdavo lininę prijuostę, galvarištė irgi būdavo šviesi.
Jei virdavo (Å¡utindavo) bulves parÅ¡ams, tai didelius puodus stumdavo į peÄiaus galÄ…, o pado viduryje kraudavo žabarų ir malkų - dailiai sukryžiuodavo, kad užimtų mažiau vietos. Priekyje statydavo puodus maistui - viralui, skryliams ar koÅ¡Ä—ms virti, visi puodai uždengti, kad neprikristų anglių ar pelenų. Jei kepdavo blynus, kai jau bÅ«davo žarijų, jas žarstekliu pakasdavo arÄiau ir ant jų statydavo trikojį keptuvei padÄ—ti.
Duonai kepti krosnį kūrendavo kaitriomis beržinėmis, malkomis ir puodų nekaisdavo.
Kiekviena šeimininkė žinodavo, kiek reikia kūrenti krosnį, kad gerai iškeptų duona. Neįkaitusios krosnies vidus būdavo juodas, o kai jau visi kampai šviesūs, pilki, galima traukti žarijas į patį priekį. Tada švariai iššluostyti sušlapinta beržine šluota. Krosnies karštis būdavo patikrinamas paberiant miltų ar su popieriaus lapeliu.
Jei miltai vidury pado svyla žaižaruodami, o popieriaus skiautelÄ— suliepnoja - duonai kepti karÅ¡Äio užteks, o pyragui - per karÅ¡ta.
Kietai užminkytai teÅ¡lai reikia karÅ¡tesnÄ—s krosnies, minkÅ¡tesnei - vÄ—sesnÄ—s. Jei kepalų virÅ¡us staigiai tamsÄ—ja, reikia iÅ¡kasti žarijas; jei kepa per stipriai -vilgyti Å¡iltu vandeniu ar apdengti Å¡lapiu popieriumi. Jei pluta ilgai neparuduoja - uždaryti visus krosnies kaiÅ¡Äius ir ant žarijų pilti saujÄ… druskos - ji pakelia karÅ¡tį.
Duonelei kepant negalima garsiai rėkauti, trankyti durų, atidaryti langų. Įsitikinus, kad kepa gerai, reikėtų išeiti į kitą kambarį, nes nuo stipraus kvapo ir smalkių gali sugaruoti galva. Duona iškepa per pusantros-dvi valandas.
IÅ¡trauktus duonos kepalus dÄ—ti ant Å¡varaus rankÅ¡luosÄio ir jų viršų suvilgyti vandeniu. Jei norime, kad pluta blizgÄ—tų, į vandenį įplakime kiauÅ¡inio baltymÄ…. Duona raikoma tik atauÅ¡usi.
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
BazilÄ—, Gaila, Gailas, GailÄ—, Nedinga, Nerdingas, Paskalis, Virkanta, Virkantas, Virdvaldas.
|
