Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Vėrinys

AKMENYS, KAIP IR žMONėS, GYDO IR KALBA

Gaila MatulytÄ—

2004−10−09 0

Mūsų kraštietis Leonas Bruneika, jau daug metų gyvenantis Vilniuje, paskutinį rugsėjo savaitgalį apsilankė pas Naiviuose gyvenančią seserį Genovaitę Tonkevičienę. Tąsyk jis atsivežė akmeninių skulptūrėlių rinkinį, davęs jai skambų pavadinimą: “Akmenys – mūsų planetos Žemės asmenys”. Šalies spaudoje ir televizijos laidose buvęs Lietuvos mokslų akademijos darbuotojas L. Bruneika vadinamas tautodailininku, tačiau pats teigia, jog nedaug jo rankos pridėta prie akmeninių žmogeliukų: tik vienur kitur išgręžtos akys, lūpos, prilipdytos ausys ar ant kaklo užkabintas papuošalas.
Atpažinti savo akmenį
Leonas kiloja po vieną akmens skulptūrėlę. Kiekviena turi savo pavadinimą ir netgi charakterį. “Štai "Rūkanti moteris", - tiesia mums išraiškingą kompoziciją su cigarete, įkišta į akmeninę burną. – Ji Balzako amžiaus (30 metų), o pažiūrėkit kokia raukšlėta.” Kita keista būtybė – su akimis abiejose galvos pusėse. “Ją pavadinau "Pletkininke". Ši moteris viską mato ir mala akmens liežuviu.” Ant kambarinio stalelio puikuojasi "Taikos šalininkas" su balto balandžio ženkliuku, primityvus "Pirmykštis žmogus", "Draugas" iš akmens, atvežto nuo Viduržemio jūros, "Berniukas", su visais vyrams deramais atributais…
Smalsu, kaip kilo mintis nuo žemės pakelti neįprastus akmenis, įžiūrėti juose žmogaus ar gyvūno pavidalus. L. Bruneika sako, jog fanatišką polinkį akmenims atradęs prieš daugelį metų. Eidamas lauku atsitiktinai pajunta ypatingą trauką kokiam rieduliui ir būtinai jį parsineša namo. “Akmuo, kaip ir žmogus, turi aurą, - įsitikinęs L. Bruneika. – Jis sudarytas iš milijonų suakmenėjusių gyvybių ir yra toks pat mūsų planetos gyventojas, kaip ir mes.” Giliausiu pašnekovo įsitikinimu, kiekvienas žmogus gali atpažinti savo akmenį ir privalo jį pasiimti. L. Bruneika tikino, kad ne tik kasdien su savimi nešiojasi akmenukus, bet keletą jų nuolat laiko po pagalve. “Akmenys turi gydomųjų galių, - tvirtino pašnekovas. – juos į Lietuvą atnešė nuo Murmansko slinkę ledynai, o to krašto senieji gyventojai ypač gerbė riedulius, namuose juos laikydavo garbingoje vietoje.”
Netradicinėje medicinoje žinoma daug duomenų apie akmenų gydomąsias savybes. Pasak L. Bruneikos, viena rusų mokslininkė teigė, jog gipsine lėle perbraukus per verkiančio vaiko kūną, pyplys kaip mat nurimsta. Pašnekovas taip pat pasakojo surastu akmeniu pagydęs skaudančią bendrakeleivės galvą: prie kaktos pridėtas akmuo iškart nuėmė skausmą.
Byloja apie praeitį
Reikšti pagarbą akmenims, anot Leono, reikia ne vien dėl jų skleidžiamo elektromagnetinio lauko, auros, panašios į mūsiškę, bei gydomųjų savybių, bet ir dėl to, kad jie mena mūsų praeitį. Tautos mąstytojas Vydūnas yra pasakęs: “Žmogus praregėjęs gali pamatyti ant akmens sėdinčius buvusius senelius.” Cituodamas Vydūną, L. Bruneika samprotauja, jog derėtų atkreipti dėmesį į didžiuosius Migonių k. akmenis: galbūt ant kurio iš jų yra sėdėjęs garsusis architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius arba pirmasis Lietuvos mokslo akademijos prezidentas Juozas Matulis.
Nors ir kur kas mažesnės už laukų riedulius, L. Bruneikos surinktos skulptūrėlės jo bute užima nemažai vietos, tad jis jau antrą, ir, kaip pats teigė, paskutiniąją kolekciją padovanojo Adomo Petrausko muziejui. Toliau suteikti akmenėliams būtybių pavidalus L. Bruneika nebeturi sąlygų ir erdvės. Jei ką ir sukurs, tai, sako, padovanos tiems, kas tikės akmens skleidžiama energija.