Kupiškėnų mintys

2024 m. gegužės 9 d., ketvirtadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

GYVENIMAS €“ NE BÄ—Dų, BET GERUMO TURGUS

Gaila MatulytÄ—

2004−09−25

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Į vieną Gedimino gatvės namą, kaip įprasta, bus atneštas rinkimų biuletenis. Sigučiui. Žmogui, nuo gimimo sergančiam Dauno sindromu, kuris nevaikšto ir nekalba, kuris niekada nepareiškė savo pilietinės valios. Žmogus, kuris yra, bet visuomenė apie jį žino nedaug. Žmogui, kuris labiausiai rūpi jį slaugantiems artimiesiems: jo mamai Emilijai Dolubauskienei ir mūsų popietės pašnekovei, Sigučio dukterėčiai bei teisėtai globėjai Kristinai Jasiulienei.
Dosnūs bėdų pirkliai
Jauną šviesiaplaukę moterį ne vienas matė LNK televizijos laidoje “Bėdų turgus”, kur ji prašė buityje ypač reikalingo daikto – skalbiamosios mašinos. Sugedus senajai, nėra lengva rankomis skalbti neįgalaus globotinio patalynę, ketverių metukų sūnaus Luko, vyro Dariaus ir močiutės drabužius. Niekada nežiūrėjusi tokių laidų ir netikėjusi jų daromais stebuklais, Kristina paklausė sesers ir parašė laidai laišką. Prasidėjus naujajam sezonui, kupiškėnė sulaukė skambučio, vėliau – laidos rengėjų vizito, galiausiai – kvietimo atvykti į studiją. Bėdų pirkliai čia buvo dosnūs: viena Panevėžio firma atgabeno skalbyklę, viena vaistinė skyrė kuponą būtiniausiems vaistams pirkti, panevėžietis verslininkas sutiko apmokėti Kristinos socialinės pedagogikos neakivaizdines antro kurso studijas Panevėžio kolegijoje, laida pažadėjo jaunai šeimai padovanoti butą Kupiškyje.
Pašnekovė teigė jaučianti didelį dėkingumą jai pagelbėjusiems žmonėms. Buitis Kristinai kelia nemažai rūpesčių, kasdieniniai darbai atima daug laiko, tačiau pareigų našta nenuveja šypsenos nuo veido, nepanaikina gyvenimo džiaugsmo.
Gimusi ir augusi Biržų rajone, po vedybų su vyru atsikėlė į Kupiškį, kur nuomojamame name apsigyveno su močiute ir dėde. Prie įkaitusios krosnies, aplink nuolat čiauškant Lukui, moteris atvirai prabilo apie savo gyvenimą.
Valstybė rūpinasi nepakankamai
“Aš labai nemėgstu varstyti valdiškų įstaigų durų, - teigė Kristina, – tačiau gyvenimas privertė nuolat kreiptis pagalbos, vaikščioti pas medikus, į Globos ir rūpybos skyrių, darbo biržą. Vis dažniau susiduriu su tarnautojų nesupratingumu. Slaugydama sunkų ligonį ir ligotai močiutei palikusi vaiką turiu laukti ilgose eilėse prie gydytojų kabinetų, ligoninėje už viską tenka mokėti, apie padidėjusias pašalpas sužinau ne iš įstaigų darbuotojų.” Beklausant nejučia kyla klausimas: ką veikia socialiniai darbuotojai, nė karto neužsukę pas vieną iš keturių tokią negalę turinčių ligonių? Kiek iš tiesų socialiai remtinus žmones globoja ir rūpinasi skambius pavadinimus turinčios įstaigos? Gaunamų apie 500 Lt pajamų vos užtenka vaistams, vienkartinėms paklodėms, maistui.
Tačiau net ir gavusi naują butą ar taip laukiamą darbą, Kristina neketina atsisakyti savo artimųjų. Ypač močiutės, kuri ją su seserimi augino.
Už saugių vyro pečių
Vaikystėje mergaitės nepatyrė tėvų meilės ir dėmesio. “Mano tėvas buvo pijokėlis, - atviravo Kristina, - o mama jį labai mylėjo, netgi mušama, išduota verčiau rinkdavosi jo draugiją nei dėmesį vaikams. Ji mūsų nemylėjo, o man ypač reikėdavo mamos rankos.” Augusi kaime pas močiutę, pašnekovė teigė, jog ilgėjosi saugumo, dėmesio, švelnumo. Sykį einant iš parduotuvės, ją su seserimi pasiūlė pavėžėti kiek vyresnis jaunuolis. Vėliau merginos jį pasikvietė paragauti blynų su braškių uogiene. Romantikei Kristinai patiko Dariaus rodomas dėmesys. Po mėnesio draugystės jis ėmė kalbėti apie vestuves, o po metų pora sumainė aukso žiedus. Kristinai tebuvo dvidešimt. “Iki tol nežinojau, ką reiškia vyro meilė, buvau viena, - kalbėjo pašnekovė, - galbūt todėl greitai įsimylėjau. Tuo pačiu jaučiausi pasirengusi pastoviems santykiams.” Vieni giminaičiai pritarė, kiti atkalbinėjo. Tėvams dukters pasirinkimas buvo nesvarbus.
Kaip švyti Kristinos akys kalbant apie motinystės džiaugsmą! Tą laikotarpį ji laiko vienu šviesiausių savo gyvenimo periodų. Į pasaulį atėjęs pirmagimis ir dabar labai mylimas mamos. Antro vaiko moteris nenorėtų – ir vienam visko reikia.
SvajonÄ—s niekur nedingo
“Po vestuvių viskas pasikeičia, - išsklaido bet kurios būsimos nuotakos iliuzijas patirtimi pagrįsti žodžiai. – Jei draugaujant norisi žiūrėti vienas kitam į akis, tai santuokoje abu ima žvelgti viena kryptimi: svarbu, kaip išlaikyti šeimą, rūpintis sveikata, buitimi.”
Kristina paskleidžia vyrui rašytus laiškus. Daug jų. Įvairiausiomis progomis: balsu neišsakyta dėmesio stoka ar tiesiog be progos – priminimas, kad ji ir Benas tėvelį labai myli. Storame dienoraštyje – laiškai Ketvirtadieniui, tik jai vienai žinomam personažui, ne kiekvienam skaitomi ar neįvertinti eilėraščiai. Štai ir šis – mamai:
***
Atmeni, kaip klampojom purvu?
O vakaras buvo ramus.
Niekad neprašiau, kad būtum kitokia,
Nors purvas buvo Å¡varus.
Kodėl nesišypsojai?
Norėjau įsikibti tau į ranką,
Bet tu neleidai.
Banalu.
NorÄ—jau juos pavyti ir
Buvo gaila tavęs.
Prašau, sugrįžkim į dieną purve.
PradÄ—kim nuo purvo.
“Žmogus yra savo laimės kalvis, - neabejoja pašnekovė. – Kiekvienas atsakingas už savo gyvenimą, už džiaugsmus. Aš nesu vien tik svajoklė. Iš močiutės išmokau daug praktiškų dalykų.” Tačiau labiausiai Kristina atsipalaiduoja įnikusi į knygų puslapius. Skaito H. Hesę, F. Kafką, istorijose ieško savęs, savo gyvenimo atspindžių, pamokymų. Ne per seniausiai moteris išsiaiškino, jog jos prosenelio tėvas Pranas Verkelis buvęs knygnešys. Iš čia didžiulė trauka knygoms. Senelis kilęs iš bajorų Dolubovskių giminės. Susidomėjusi šiais faktais Kristina visgi linkusi vadovautis Justino Marcinkevičiaus žodžiais, jog negalima naudotis tuo, ką nuveikė protėviai, o reikia patiems ką nors kilnaus padaryti.
Pokalbis vis sustoja ties Kristinos globotiniais – Sigučiu ir jo mama Emilija. Tokie žmonės, kaip Sigutis egzistuoja mūsų visuomenėje. Negalima jų ignoruoti. Apsipratusi su jo kitoniškumu, Kristina stengiasi daryti viską, kad ribotas dėdės pasaulėlis būtų jam kuo šviesesnis.
Jaunutė moteris tikisi greitai rasti darbą, geidžia veiklos, svajoja dirbti su vaikais, nori savo jėgomis gyvenimo turguje išsiderėti dar šiek tiek daugiau džiugių akimirkų.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

AustÄ—, AustÄ—ja, Eda, Edita, Grigalius, Mintgailas, MintgailÄ—, Pominas, PominÄ—, Povilas, PovilÄ—, Povydas, PovydÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 016 495

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]