Kupiškėnų mintys

2024 m. gegužės 8 d., trečiadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

KRAšTIEčIAI ROMUALDUI BRANGūS IKI šIOL

BanguolÄ— ALEKNIENÄ–

2004−09−18

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Medžiagų atsparumo katedros docentas, technologijos mokslų daktaras, studentų priėmimo komisijos pirmininkas, statybos projektų, statinių ekspertas Romualdas Kliukas - be galo užsiėmęs žmogus. Tačiau išgirdęs, kad juo domisi kupiškėnai, iš karto mielai sutiko pasišnekėti. Mat mūsų mieste prabėgo jo vaikystė ir ankstyvoji jaunystė, atsiskleidė neeiliniai gabumai. R. Kliukas yra vienas iš ne itin gausaus būrio kupiškėnų abiturientų aukso medalininkų.
Su garbiuoju tėviškėnu šnekėjomės jo naujajame name, apsuptame išlakių Antakalnio pušų ir iškilusiame garsių tautiečių (Ritos Dapkutės, Usonių ir kt.) kaimynystėje.

Matematika nesuviliojo
“Užaugau Račiupėnuose. Gyvenimas išskiria ir vėl suveda. Močiutės, namas, kuriame gyventa, jau parduotas. Nebėra gyvos ir jos pačios. Su buvusiais kaimynais Gudeliais, Jonuškomis bendraujame ir dabar, nors kai kurie jau išsibarstę po kitus miestus. Jonuškos su vaikais turėjo atvykti ir į dukros gimtadienį. Atvažiuoju ir aš mamos bei tėvuko aplankyti, užsuku į gimnaziją abiturientų paagituoti, kad stotų į mūsų universitetą”, - palengva apie savo sąsajas su Kupiškiu pradėjo pasakoti Romualdas.
Anot jo, mokykloje su bendraklasiais sutardavęs. (Vėliau su Sauliumi Dugnu, Valdu Galvanausku, Arvydu Juozaičiu ir kt. bičiulystė tęsėsi studijų metais.) Įdomiausios anuomet būdavo išvykos į Vilnių, į spektaklius, kurias rengdavo klasės auklėtoja Aldona Zinkevičienė. (Atvažiavęs į Kupiškį savo auklėtojos namų stengiasi neaplenkti.)
Mokykloje Romualdui labai gerai sekėsi matematika. Dalyvauta ne vienoje matematikų olimpiadoje. Mokytoja Genovaitė Gimžauskienė buvo tikra šio dalyko žinovė ir mokėjo sudominti mokinius. Tapti matematiku skatino ir jį. Tačiau pasirinkęs pramoninės ir civilinės statybos studijas tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI). Toks jo pasirinkimas daugelį nustebino, nes tais laikais vyravo įsitikinimas, kad jei labai gerai baigi vidurinę, tai būtinai turi tapti gydytoju. Matyt, studijų kryptį nulėmė ir mamos, statybos inžinierės, pavyzdys. Be to, nuo matematikos galutinai atgrasė ir viena jaunųjų matematikų stovykla, anuomet surengta prie Plinkšių ežero. Ten vykusiose paskaitose supratęs, koks sausas ir jam neįdomus mokslas yra matematika. Gal dėl to buvo kalti ir dėstytojai, neradę kontakto su klausytojais.
IÅ¡bandymas austrÄ—mis
Pasak Romualdo, vaikystės, paauglystės laikotarpis vis dyla iš atminties. Labiausiai įstrigę studijų metai ir stažuotė Paryžiuje 1990-1991 m. Kad pasirinko mokslininko kelią, nė kiek nesigaili.
Sovietmečiu Maskva duodavo po vieną vietą stažuotėms užsienyje. 1988 m. viskas nutrūko. Tad šituo pradėjo rūpintis pats institutas. Rektorius akademikas Edmundas Zavackas nuvažiavo į prancūziškai kalbančių šalių ambasadas tartis dėl aspirantų stažuočių. Paskui buvo surengtas konkursas. “Buvau pats jauniausias, apsigynęs disertaciją, nekėliau jokių sąlygų. Man nusišypsojo laimė ir gavau pasiūlymą vykti kaip stažuotojas į Paryžiaus pastatų tyrimo centrą.
Uošvis tąkart papriekaištavo: “Tik vedęs, kaip važiuosi.” Tačiau su žmona buvome vienos nuomonės – ši kelionė pakeis mūsų gyvenimą. Taip ir atsitiko”, - tvirtino pašnekovas.
Pasak Romualdo, tai buvo jo pirmoji išvyka į Vakarų Europą. Jautėsi kaip nieko nematęs kaimo bernelis. Dėl streiko Berlyne su lašinių prikrautais lagaminais pėstute reikėjo nusigauti iš Rytų į Vakarų Berlyną. Prancūzijoje pirmomis dienomis vos galėjo susišnekėti. Tik po keturių mėnesių pradėjo suprasti, ką kalba per radiją. Nebuvo iki tol matęs blakių, o čia, studentų bendrabutyje, kur buvo apgyvendintas, su jomis susidūrė.
600 dolerių stipendija buvo juokingai maža. Tad pareiškęs, jog nori ne tik mokytis, bet ir užsidirbti. Šeštadieniais ir sekmadieniais institute, kur stažavosi, buvo atliekami statybinių medžiagų atsparumo tyrimai (pastatydavo namo fragmentą ir uždegdavo). Pasisiūlęs padėti. Tai buvo naudinga ir tobulinant prancūzų kalbos įgūdžius, ir padėjo ištverti vienatvę. Žmona pas jį atvažiavo tik po septynių mėnesių.
Kad savaitgaliais dirbti pritrauktų prancūzus, ten duodavo austrių. Jas augino bendradarbio tėvas. Visiems buvo įdomu pažiūrėti, kaip gi tas austres valgys lietuvis arba Vilnius Romas, kaip jį vadino naujieji pažįstami. Tačiau Romualdui šios jūros gėrybės buvo ne naujiena ir labai mėgstamos. Taigi pademonstruoti jų valgymo subtilybes jam nebuvę sunku. Bendradarbiai tai įvertino plojimais ir
pripažino savu.
“Mėgau vienas pasiėmęs žemėlapį, sumuštinių ir termosą šaltos arbatos klajoti po Paryžių. Teko ir lietuvių grupėms šiame mieste vesti ekskursijas”, - dalijosi prisiminimais pašnekovas.
1991-ųjų rugpjūtį Romualdas jau buvo susikrovęs lagaminus grįžti į Lietuvą. Tuomet prasidėjo rugpjūčio pučas. Vakarų valstybės pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Tomis dienomis jį Baltų namuose, kur nuomojo butą, susirado Prancūzijos televizijos reporteriai ir teko duoti 15 minučių interviu informacinėje pagrindinio Prancūzijos kanalo vakaro žinių laidoje. Vėliau kasetę su to pokalbio įrašu Romualdui perdavė vyresnieji Bačkiai.
Žalių namučių trauka
Romualdas su žmona Rita jaunystėje išmaišė autostopu, traukiniais kone visą Europą. Vėliau abu vykdavo ir į mokslines konferencijas.
Likimas taip susiklostė, kad pirmosios atžalos jie susilaukė praėjus nuo vestuvių aštuoneriems metams. Tad pagyventi vien sau, siekti karjeros laiko buvo į valias.
Rita yra baigusi Žemės ūkio akademiją ir dirba geotechnike informatike.
Dabar, kol vaikai maži (dukrai, kuri pavadinta močiutės Viktorijos Tunkevičienės vardu, penkeri, o sūnui Pauliui treji), iš namų visiems kartu pajudėti ilgesniam laikui kur kas sunkiau. Štai šiemet buvo nuvykę į universiteto poilsiavietę Juodkrantėje. Tik ilgai neužsibuvo. Sūnus beveik visą laiką klausinėjo, kada į mūsų žalius (pastatas nudažytas tokios spalvos pinoteksu) namučius važiuosim.


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 016 245

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]