Kupiškėnų mintys

2024 m. balandžio 27 d., šeštadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

PASAULIS SUTELPA MYLIMO žMOGAUS GLėBYJE

Gaila MatulytÄ—

2004−06−19

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Nulijo lietus… Netikėtas, šiltas, vasariškas. Ankstyvą rytą virš bundančio miesto. Pro virtuvėlės langą įsibrovę saulės spinduliai išdykėliškai žaidžia rytinės kavos puodelyje.
Keliauja debesys, apsunkę nuo lietaus. Ten, kur ištroškusi žemė laukia vandens. Keliausim ir mes šiandien, genami tūkstančio pareigų, ir svaigins nežinomybė, kur bus mūsų atokvėpis, kas šiandien mums dovanos gerumą, kam patys ištiesime ranką: prašymui, pagalbai, susitaikymui.
Sunku suplanuoti savo šeštadienį. Juk nesuplanavome ir vakarykštės dienos, nesitikėjome tiek daug saulės, išgirstų žodžių, niekada iki šiol nepatirto jausmo.
- Pakalbėkim šįkart apie meilę, bičiuliai, - norėjau nedrąsiai pasiūlyti ir nejučia pritilau: betgi tai ne žodžių realybė, ją reikia jausti, joje pasilikti, jos netekti, kad netikėtai ją atpažintum.
Šiam jausmui negalioja laiko dėsniai. Žiūrėk, kalbi su senole, vidurvasario saulei slenkant prie laidos, apie maudžiančius sąnarius, neįvertintą sunkų triūsą - rūškanas veidas, nusvirusios rankos. O tik prabilk apie praeitį, apie pokario metais atšoktas gegužines, - pragiedrėja žvilgsnis, sugrįžta prisiminimai: arkliais važiuodavom, pėsti keliaudavom, armonikos akordų pavilioti, pokštus krėsdavom. “Oi, gražios buvom, - šelmiškai šypsosi, - ilgom kasom, puošniom suknutėm pasirėdžiusios”. Iš kur gi tas nesunkiai atpažįstamas džiaugsmas? Jaunystė kalba? Atminty neblėstantis pirmosios meilės trapumas?
Iš meilės išeiname ir visą gyvenimą veržiamės jos link. Nepripažindami to, grūdinami negandų, paskendę darbuose, pasiklydę įsitikinimuose, išduodantys ir išduoti – visi esame reikalingi meilės.
Šis jausmas pasireiškia skirtingais aspektais, priklausomi nuo santykio su aplinkiniu pasauliu. Lūždama konkrečiuose santykiuose lyg prizmėje, meilės energija sukelia tuos išgyvenimus, kurie žmonių suvokiami, kaip meilė. Kažkam esame nepakeičiami ir ypač reikalingi draugai. Brangindami bičiulius, negailėdami daliname jiems save. Esame vaikai. Mylime tėvus, tačiau nuolat skaudiname juos: maištaujame, žeidžiame, nuviliame. Tėvų meilė – atlaidi ir supratinga. Ar pajutot kada, kokia besąlygiška yra motinos meilė? Ji nieko nereikalauja iš savo kūdikio, šitos meilės priežastis yra mažo žmogučio egzistavimas. Deja, suaugę vyrai ir moterys labai retai taip myli vienas kitą: dažnai mylime žmogų ne už tai, kad jis yra, bet koks jis yra.
Prisiminkime, kaip mes mylime jūrą ar kalnus. Mes nefiksuojame jų būsenos, neužkariame jiems jokių pareigų, nekeliame jokių sąlygų. Atvirkščiai – mums teikia džiaugsmą įvairovė ir kintamumas. Jūra labai graži ir per štilį, ir per audrą, ir vidurdienį, ir naktį, kai mėnulio šviesa žaidžia bangose, kuriose atsispindi žvaigždės. O rytą kartais neįmanoma rasti ribos tarp dangaus ir vandens, rodos, jie susilieję į viena, tarsi maudytumeisi danguje. Taip pat ir kalnai: jie gražūs ir žiemą, ir vasarą, ir tada, kai žydi alpinės pievos. Gera pasinerti į gamtos įvairovę, mėgautis netikėtumais, jausti palaimą.
Su žmonėmis taip būna retai. Įsivaizduokit, jūs laukėte jo septintą, o jis atėjo aštuntą, ir dar rytą, ir dar ne pas jus – o jūs džiaugiatės jo elgesio įvairove ir spontaniškumu. Mažai tikėtina…
Žymus Rusijos psichologas Andrejus Lapinas labai taikliai apibūdina daugelio suvokiamą meilės modelį. Mylėdami žmogų, mes iškristalizuojame mums labiausiai patinkančias jo savybes ir susikuriame tobulą vaizdą, kupiną fiksuotų sampratų apie tą asmenį. Tik geriau jį pažinus, paaiškėja, jog susikurtas idealus paveikslas gerokai skiriasi nuo originalo, jis nepateisina lūkesčių, į situacijas reaguoja kitaip, nei piešė mūsų vaizduotė. “Tai, kas vyksta toliau, - teigia A. Lapinas, - netelpa į jokius rėmus: mes imame taisyti originalą taip, kad jis taptų panašus į tą įvaizdį, kurį nešiojamės savo galvoje.” Netrukus psichologas pateikia išvadą: “Jei norite žmogų pakeisti, jūs nemylite jo.” Šitokie santykiai ilgainiui panašėja į kontraktą: duodami meilę, tikimės mainais gauti už ją tai, ko norėtųsi. Sąlygomis apriboti jausmai varžo laisvę, atima jėgas. Juk vos susitikus, energija, rodos, tryško per kraštus, o skiriasi – bejėgiai, liūdni. Žinoma, kaltas ne pats jausmas, bet tai, ką žmonės padaro su meile: netyčia, nežinodami, kur nukreipti šitų prisilietimo prie dieviškumo momentų suteikiamą energiją.
Vis dėlto ne vienas esame patyrę gilų jausmą, skirtą vienam asmeniui. Tebūnie jis truko tik akimirką, bet šito išgyvenimo, kuomet mylime žmogų tokį, koks jis yra, - užmiršti ar supainioti su kitais jausmais neįmanoma.
Vėliau daugelį kartų desperatiškai pakartojame: nėra pasaulyje meilės, nėra tobulo žmogaus ir amžinų jausmų. Ir iškeliaujame į didelius miestus, ieškodami naujų galimybių, pripažinimo, nuotykių. Vieni pavargę nuo rutinos, kiti nusivylę neišsipildžiusiomis svajonėmis, nebetikintys geresnio rytojaus pažadais, treti, manydami, kad Londono ar Paryžiaus saulė švies skaisčiau nei virš Lietuvos sodybų ir laukų, o žmonės svetur bus atviresni bičiuliškam apsikabinimui, nei santūrūs ir nepatiklūs gimtojo miestelio kaimynai.
Kas gi yra tokių kelionių variklis? Iš kur kyla nepatirtų išgyvenimų alkis? Gal tai tik paprastas noras užsimiršti, nieko negalvojant gerti į save naujus įspūdžius, veikla ir judėjimu užgesinti neišsipildžiusios tikrosios meilės troškulį, ar bandymas apgauti save, kad galbūt jos mums visai ir nereikia?
Tačiau aplankę įspūdingas katedras, įkopę į aukščiausius kalnus ar perėję dykumas, praeivių veiduose ieškoję pažįstamų bruožų, iššvaistę skatikus menkavertėms atminimo dovanėlėms, po ilgų kelionių pagaliau nurimstame prigludę prie laukiančio mylimo žmogaus, mano vieno bičiulio žodžiais tariant, “lyg netikėdami, kad toks mažas kartais būna pasaulis – prasideda ir baigiasi žmogumi, kurį laikai glėbyje.”


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Anastazas, Aušra, Aušrė, Aušrinė, Aušrius, Aušrys, Gotarta, Gotartas, Gotartė, Gotautas, Gotautė, Sidona, Zita, Žydrė.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 010 241

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]