|
|
|
Vėrinys SLIDUS KELIAS į PRISIKÄ—LIMO RYTÄ…
Gaila MATULYTÄ– |
2005−03−24 |
Kovo pabaigoje tu dairais žibuÄių. Prisimeni kaip lygiai prieÅ¡ metus maža jų puokÅ¡telÄ— ilgai nevyto ant tavo stalo. Å iemet gamta pokÅ¡tauja. Dar prieÅ¡ auÅ¡rÄ… veidrodiniu Å¡aligatvio pavirÅ¡iumi lyg pingvinas žingsniuoji į darbÄ…, o ankstyva gatvių Å¡lavÄ—ja, Å¡luotkoÄiu pasirÄ—musi į didžiulÄ™ sniego pusnį, klausia: “Ar labai slidu?†“Ne, - su Å¡ypsena atsakai, kad nuramintum, - gyvent galima…†MoteriÅ¡kÄ— pasiima Å¡luotÄ… po pažastimi, kibirÄ—lį, ir nueina sau.
Å itaip keliaujam į Velykas. Slidžiu vieÅ¡keliu, nedrÄ…siais žingsniais. Gal ir gerai, kad paslydus lūžta ne kaulai, bet mintys, subyra ir iÅ¡sibarsto trapÅ«s jausmai. Lūžta santykis su Å¡alia esanÄiuoju.
DidžiÄ…jÄ… GavÄ—nios savaitÄ™ artÄ—jome į PrisikÄ—limo rytÄ…. NedrÄ…su ir klausti, kiek sakralu Å¡iandien Å¡vÄ™sti Velykas? Kiek gyva nÅ«dienos žmogui kanÄios misterija?
Nuolankumo ir atsidavimo ženklan Jis plovÄ— mokiniams kojas. O tu, rodos, net praÅ¡omas nesiklauptumei prie kito kojų, tik kartais – maldaudamas atleidimo, bet labai retai – mylÄ—damas. SuvokÄ™s savo žmogiÅ¡kÄ…jÄ… vertÄ™ aukÅ¡Äiau virÅ¡ kitų nori iÅ¡kelti galvÄ….
Jis laužė duonÄ… ir davÄ— gerti iÅ¡ taurÄ—s. Po trupinį savÄ™s įdÄ—jo kiekvienam į Å¡irdį. Kad amžinai bÅ«tume vieningi, paÅ¡aukti sudaiginti gerumo ir vilties grÅ«dÄ…. Kad patirtume iÅ¡davikiÅ¡kÄ… buÄinį ir vÄ—liau iÅ¡tartume “TebÅ«nie ne mano, bet Tavo valiaâ€.
Jis nusižemino iki kryžiaus mirties. Baugu žvelgti į bažnyÄioje apnuogintÄ… kryžių. Rodos, kasdien tempi jį, nepakeliamai sunkų, ant savo peÄių… Keiki tÄ…, kuris jį uždÄ—jo, smerki, kuris nepadÄ—jo neÅ¡ti akmenuotu keliu, bejÄ—giÅ¡kai pravirksti suklupÄ™s ant grindinio. Kam visa tai darsyk prisiminti pavasariu dvelkianÄiose Å¡ventÄ—se? Kaip iÅ¡tverti kenÄianÄio savo Dievo paveikslÄ…?
Ir po to sekanti tyla, vidinÄ— įtampa. Jis mirÄ—. NebÄ—ra To, kuris darÄ— stebuklus, gydÄ— serganÄius, kalbÄ—jo apie amžino gyvenimo viltį… Å iandien daugelis iÅ¡ mÅ«sų gyvena Å¡itoje tyloje ir laukime, nežinodami, bet slapÄia tikÄ—damiesi, kad iÅ¡auÅ¡ PrisikÄ—limo rytas. O jei neiÅ¡auÅ¡ man? Kaip tikÄ—ti nežinant, neregint?
TaÄiau ne vien Å¡altoje mÅ«rinÄ—je bažnyÄioje vykstanÄiose apeigose turi pasilikti iÅ¡davyste, kanÄia ir besÄ…lygiÅ¡ka meile paženklinta kelionÄ— į PrisikÄ—limÄ…. Dievas gyvas tavo Å¡irdyje. Laukimas pasiteisina, paslydimai ir klaidos užsimirÅ¡ta, gyvenimo sankryžose vÄ—l atpažįsti kelio ženklus. Tampi atsakingas už Å¡alia esanÄiojo PrisikÄ—limÄ…, pabudimÄ… teisingam žingsniui, Å¡iltam žodžiui…
Palaimingo velykinio džiaugsmo!
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Ankantas, AtÄ—nÄ—, GÄ—lÄ—, Kytautas, KytautÄ—, Kyvainas, KyvainÄ—, Teobaldas, Vaidevutis, Vaidys, Valentas, Vydmina.
|
