|
|
|
Vėrinys APIE PALIKIMÄ… IÅ¡ NEMATOMOSIOS SKRYNIOS
Eleonora VAIČELIŪNIENĖ |
2005−03−05 |
 PranciÅ¡ka PaliulionytÄ—-MartinonienÄ—, neseniai jai artimų žmonių pasveikinta 82-ojo gimtadienio proga, sako, jog gyvenime tekusius sunkumus įveikti padÄ—jo tÄ—velių įdiegtas teisingumas, kantrybÄ—. Giliai jai į Å¡irdį įsmigo tÄ—velio paskutieji žodžiai: “AÅ¡ neturiu jums dovanoti turtų, bet palieku tikÄ—jimÄ…â€. PranciÅ¡ka priÄ—mÄ— juos ne vien kaip praÅ¡ymÄ… nepamirÅ¡ti pamaldumo, bet ir kaip pamokymÄ… iÅ¡saugoti viltį gyvenimo laisvoje Lietuvoje, kokioje ir buvo lemta jo vaikams užaugti.
Tie Juozapo Paliuliono žodžiai buvo ištarti ne jo sodyboje Jonušiškio kaime, o Irkutsko srities tolimo Bodaibo rajono Vasiljevsko kaimo, kurio kapinaitėse jam ir buvo lemta atgulti amžinam poilsiui, barake.
Sugriovė gyvenimą Verbų rytą
P. Martinonienė pasakojo, kad tėvai Juozapas ir Izabelė Paliulioniai, ji su seserimi Genovaite iš tėviškės buvo išvežti auštant Verbų sekmadieniui 1949 metų pavasarį. Jie, 40 hektarų ūkininkai, jautė artėjant Tarybų valdžios skirtąją lemtį, todėl vertingesnio turto namuose nebelaikė. Tad, išgirdę atvykėlių pranešimą, kad yra vežami Sibiran, turėjo laiko pasiimti daugiau maisto produktų. Bet, kaip pamena moteris, jo žvalgėsi ir atvykėliai. Eidama krauti į maišus sūdomų lašinių, kumpių, Pranciška sutiko lašinių paltį jau tempiantį stribą. Nors šis aiškinęs, jog toks esąs leitenanto nurodymas, ji nepabūgo ginkluoto atvykėlio ir atėmė iš jo grobį.
Velykos Paliulioniams praėjo dar Lietuvoje. Iš aplinkinių kaimų suvežtos tremiamųjų šeimos kelias paras buvo laikomos Kupreliškio parapijos salėje, o jaunesni vyrai, kad nepabėgtų, uždaryti klebonijos svirne. Bet Petras Vaivada sumanė, kaip pasprukti, ir nuėjo pas Lietuvos partizanus. Laisvės kovose žuvo.
Ä® tremtinių eÅ¡elonÄ… Paliulioniai buvo įsodinti Å iaulių geležinkelio stotyje. PaÅ¡nekovÄ— sakÄ—, jog tremÄ—jai, leisdami Å¡eimoms pasiimti daugiau miltų, grÅ«dų, tik apgaudinÄ—jo žmones. GrÅ«dami į vagonus, daug tų gÄ—rybių jie buvo priversti palikti ant rampų. ŽilagalvÄ— prisiminÄ—, jog per kelių mÄ—nesių kelionÄ™, kol traukiniu ir laivais atsidÅ«rÄ— prie Lenos upÄ—s intako Vitum esanÄio Bodaibo miesto, daugiausia Å¡nekÄ—davo apie paliktuosius namus, iÅ¡blaÅ¡kytus gimines, kaimynus. ApgailÄ—davo į svetimas rankas patekusius gyvulius. Jų sodyboje netrukus apsigyvenusi teta Bagumila vÄ—liau jiems pasakojo, jog ne kartÄ… į kiemÄ… buvo atÄ—jÄ™s nuo kolÅ«kio gyvulių bandos atsiskyrÄ™s arklys. Po kurio laiko sužinojusi, kad jis buvo brolio Juozapo, apgailestavo, jog nÄ— karto arklio nepaglostÄ—.
Guodė tėviškės paveikslas
Tai, kad tÄ—viÅ¡kÄ— buvo giminaitÄ—s prižiÅ«rima, jie, buvusieji tremtyje, irgi jautÄ—si tvirÄiau, kad nesÄ… praradÄ™ namų ir, atÄ—jus laikui, turÄ—s kur sugrįžti, - dalijosi praeities godomis aÅ¡tuonerius metus tremtyje iÅ¡buvusi P. MartinonienÄ—.
VisÄ… tÄ… laikÄ… ji dirbo siaurojo geležinkelio remontininkų brigadoje. Ä® jÄ… imdavo jaunus ir stiprius, nes keiÄiant bÄ—gius ir pabÄ—gius, tvarkant žvyro sankasas reikÄ—davo daug jÄ—gos. Pasak buvusios tremtinÄ—s, tas geležinkeliukas nueidavo deÅ¡imtis kilometrų, iki aukso kasyklų. VÄ—liau PranciÅ¡ka turÄ—jo pažįstamÄ… dirbusiÄ… ten, moteris net rodÄ— jai degtukų dėžutÄ™ su aukso kruopelytÄ—mis. Toji darbininkÄ— jai pasakojusi, jog, pasibaigus pamainai, kiekvienas aukso kasyklos darbininkas bÅ«davo “iÅ¡plaunamas†neprasÄiau už Å¡io brangakmenio turintį smÄ—lį, taÄiau kaip jai pavykÄ™ tų grÅ«delių iÅ¡sineÅ¡ti, taip ir neatskleidusi paslapties.
MaitintojÄ—lÄ—
PranciÅ¡kos sesuo GenovaitÄ—, kurios jau nebÄ—ra tarp gyvųjų, iÅ¡ pradžių irgi buvo siunÄiama kur sunkiau, taÄiau kai suprastÄ—jo jos sveikata, skyrÄ— valymų darbus. Nors uždarbiai merginų buvo nedideli, taÄiau jų Å¡eimai baudauti neteko. PranciÅ¡ka sako, jog ir po tokio didelio gyvenimo lūžio jų mama įstengÄ— bÅ«ti gerÄ…ja namų dvasia. Tai ji valandų valandas iÅ¡stovÄ—davo eilÄ—se, kad nupirktų duonos, kruopų ar aliejaus, Å¡ventÄ—ms skirtus 2 kilogramus miltų. Mama vis sielodavosi, kad dar sunkiau, negu jiems, esÄ… Vytautui, kuris taip pat tremtyje, bet nuo artimųjų atskirtas.
P. MartinonienÄ—, pasakodama apie jos artimųjų daliÄ… pokario metais, sakÄ—, jog brolis Vytautas į SibirÄ… pateko dar anksÄiau už tÄ—vus ir jas, seseris. Vaikinas tuo metu mokytojavo Biržuose, vengdavo dažniau lankytis namuose, taÄiau ir mieste buvo stebimas. O kad jo suÄ—mimas nesukeltų didesnio atgarsio, pasiuntÄ— jį kaimieÄius į kolÅ«kį agituoti. TaÄiau tai buvo tik priedanga. Tuoj pat per apylinkÄ—s pirmininkÄ… gavo praneÅ¡imÄ…, kad atvyktų į VabalninkÄ…. Tas pirmininkas davÄ— arklį ten nujoti. PaaiÅ¡kÄ—jo, jog yra laukiamas stribų bÅ«stinÄ—je.
Taip V. Paliulionis atsidÅ«rÄ— Irkutsto žemÄ—je, KatarbÄ—ku. TaÄiau, pasak PranciÅ¡kos, Vytautas, po grįžimo į LietuvÄ… su Å¡eima gyvenantis TroÅ¡kÅ«nuose, neprapuolÄ— ir ten, pasipraÅ¡Ä— darbo mokykloje, o vietinei valdžiai iÅ¡sireikalavus jo charakteristikos iÅ¡ Lietuvos, juo ir buvo priimtas dirbti. StasÄ— SimanaviÄienÄ—, PranciÅ¡kos ir Vytauto dukterÄ—Äia, pridÅ«rÄ—, jog dÄ—dÄ— yra pasakojÄ™s, kad jam gerai sekÄ—si tikslieji mokslai, mÄ—go sudarinÄ—ti ir pats sprÄ™sti kryžiažodžius. Net keista, - stebÄ—josi ponia StasÄ—, - kad didelį potraukį tokiam nuolatiniam lavinimuisi turinti ir ji.
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Ankantas, AtÄ—nÄ—, GÄ—lÄ—, Kytautas, KytautÄ—, Kyvainas, KyvainÄ—, Teobaldas, Vaidevutis, Vaidys, Valentas, Vydmina.
|
