Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

Ulyčia

ATSIRADUSI IŠ MEILĖS TĖVŲ KALBAI IR GIMTIESIEMS SKODINIAMS

Banguolė ALEKNIENĖ

2013−09−12 1

Tarmių metus ženklinantys renginiai tęsiasi. Vėl ryškiai kupiškėniška kalba suskambo praėjusį šeštadienį Kupiškio viešojoje bibliotekoje. Čia tądien kupiškėnai ir jų svečiai buvo supažindinti su Klaipėdoje gyvenančio mūsų kraštiečio Algirdo Vaitiekūno knyga, papildžiusia kupiškėnų tarme rašytų knygų lentyną. Tai anot paties šios knygos autoriaus, „Vaitiekūnioko Algio iš Skodinių 1986 matais prė vėnai valdžiai pradatas ir tiktai dabar, jau prė kitai valdžiai, pobaigtas posakojimas apie kupiškėniškų vaikystį ir jaunystį, katras vadinas „Gimtinas žėmaj“.

Knygos pristatyme dalyvavo būrelis mūsų kraštiečių klaipėdiškių – be paties šios knygos autoriaus, ir humanitarinių mokslų dr. Audronė Kaukienė (Žiurlytė), jos dukra kalbotyrininkė Dalia Jakulytė bei Stasys Sasnauskas. Tarp renginio dalyvių buvo ir A. Vaitiekūno sūnus Raimundas bei grupelė giminaičių, kuriems Skodiniai buvo ir tebėra nepaprastas žemės lopinėlis.

Iš gimtinės ilgesio

A. Vaitiekūnas papasakojo, kad rašyti atsiminimus iš gyvenimo Skodiniuose pradėjęs lyg ir iš dyko buvimo bei nuobodulio, gulėdamas Palangoje ant smėliuko. Į pajūrį jis tuomet buvo atvažiavęs su šeima. „Pasiėmiau bloknotą ir pradėjau rašinėti tarmiškai, atsisėdęs po pušele. Neseniai buvau grįžęs iš Skodinių, kur galėjau žmoniškai, kaip buvau išmokęs iš savo tėvų, pasišnekėti. Kitur tokios galimybės neturėjau. Būdamas artimoje emigracijoje irgi pasiilgsti savo šaknų, tarmės.

Pirmiausia, ką parašiau, daviau perskaityti savo pusseserei Marytei Bukėnaitei. „Būč kelias normalias knygas per tą laiką perskaičiusi“, – toks buvo jos įvertinimas, žinoma, šiek tiek nuvylęs.

Vėliau tęsti savo tarmiškus rašinėjimus paskatino A. Kaukienės suburtas Klaipėdos kupiškėnų klubas. „Visi buvome paraginti kalbėti kupiškėniškai. Buvau paprašytas parašyti savo atsiminimus ir knygai „Keliai veda Kupiškin“. Mano rašinį šios knygos redakcinė komisija gerai įvertino. O šiuos metus paskelbus Tarmių metais, pagaliau ryžausi būsimos savo knygos rankraštį nunešti A. Kaukienei. Ji tekstą suredagavo, nes buvo padrikokas. Kad knyga išvydo dienos šviesą, esu dėkingas ne tik jai, bet ir D. Jakulytei, Astai Balčiūnienei (Varnauskaitei), Kristinai Jokimienei (Varnauskaitei) bei rašytojui Kostui Kaukui. Pastarasis tarpininkavo, kad ši knygelė būtų išspausdinta Klaipėdos universiteto leidykloje“, – pasakojo A. Vaitiekūnas.

„Gimtinas žėmaj“ pirmieji skaitytojai ir vertintojai buvo giminės. Į Rokiškį šiemet buvo susirinkusi visa Vaitiekūnų giminė. Šiame mieste gyvena šios knygos autoriaus vyriausias brolis, šiais metais švęsiantis 90 metų jubiliejų.
A. Vaitiekūnas sakė, kad ant knygos viršelio išspausdinta jo mamos, gliaudančios vyšnias, fotografija. Tomis vyšniomis tėviškėje buvo apsodintos visos pakelės.

Svarbūs ir sūnui

A. Vaitiekūno sūnus Raimundas, turintis istoriko išsilavinimą, prisipažino, kad Skodiniai jam giliai į širdį įstrigę. „Kupiškėniška tarmė yra tik pasąmonėje. Augau tarp Kauno ir Skodinių. Ten daug kas nutiko pirmą kartą. Pirmą kartą skendau sodžialkoje ir, laimei, buvau išgelbėtas. Pirmą kartą skaudžiai gavau lupti už rūkymą. Pirmą kartą alaus ragavau. Manęs nemėgo avinai. Nelabai sugyvenau ir su arkliu, o su karvėmis gal ir sutariau. Ant gryčios aukšto būdavo visos senienos ištyrinėtos, grybaujant miškeliai išmaišyti. Įstrigęs ir tėčio entuziazmas užrašyti, atgaivinti tą gimtinėje prabėgusį laiką“, – pasakojo jis.

Lemtingi trejetukai

„Esu grafomanas, o ne rašytojas“, – renginio metu kuklinosi knygos autorius. Jis Šiaulių pedagoginiame institute yra baigęs rusų kalbos studijas. Rašyti jam patiko nuo mažens. Pradėjęs nuo eilėraščių. „Skodinių kaimo pradinės mokyklos mokytojas Pranas Tamošiūnas pasiūlė surengti geriausio eilėraščio konkursą. Man tą eilėraštį padėjo sukurti mama. Jis laimėjo trečiąją vietą“, – dalijosi prisiminimais A. Vaitiekūnas, vėliau ėmęs eiliuoti ir be kažkieno raginimų. Jo eilėraščių yra spausdinęs rajono laikraštis. „Pasirašinėdavau išgalvotais vardais tą kūrybą. Labai smagu būdavo gauti ir šiokį tokį honorarą už tai. Esu panašiame Lietuvos radijo konkurse dalyvavęs. Ten irgi trečią vietą užėmiau. Skaičius trys mane lydi per gyvenimą. Šeimoje esu trečias brolis. Išleidau trečią knygą. Dar dviejų esu sudarytojas. Sūnus pririnko pilną skrynią mano rankraščių. Gal iki savo 85-mečio pasiseks išleisti ir tris autorines knygas. Mūsų karta užaugo su knygomis, jų laukė, jas skaitė, mokėsi iš jų. Tikiuosi, kad knyga gyvuos tol, kol gyvi bus žmonės“, – dalijosi mintimis buvęs skodinietis.

Tarmė kaip užsienio kalba

Pasak A. Kaukienės, kupiškėniška kalba buvo tėvų kalba, o ne tarmė: „Kai augau, kitaip nekalbėjau. Prieš karą buvo mokinių, taip ir neišmokusių literatūrinės kalbos. Mokykla daug pakenkė, kad tarmės buvo primirštos. Formuotas požiūris, kad tarmiška kalba negraži, stačiokiška.“

„Dabar jau sunku sutikti žmogų, kalbantį kupiškėniškai. Daug kas kupiškėniškai supranta, moka šiek tiek pasakyti, o tokių, kurie sugebėtų bent tris valandas šia tarme kalbėti – nedaug. O čia visa knyga kupiškėniškai apie tėvus, brolius ir darbus parašyta“, – džiaugėsi garbi viešnia. Ištraukas iš A. Vaitiekūno knygos „Gimtinas žėmaj“ skaitė D. Jakulytė ir S. Sasnauskas. Pastarasis kupiškėniškai vaizdžiai papasakojo ir apie pirmąjį savo mėšlavežį, o A. Kaukienė su dukra užtraukė mūsų krašto liaudies dainą. Kaip tarmiškai moka kalbėti, parodė ir mažasis skaitovas iš Kupiškio Kupos pradinės mokyklos Eligijus Dzikavičius.
Vėliau išsivystė renginio dalyvių diskusija apie tarmes, ar reikia jas dirbtinai palaikyti, ar verta tarmiškai prabilti gerai nemokant jos.

A. Kaukienės nuomone, jei į tarmę žiūrime, kaip į kitą kalbą, turėtume tik džiaugtis, kad kažkas bando ja kalbėti. Juk mokomės anglų, vokiečių, prancūzų kalbų ir šių šalių žmonėms dažnai labai nekaip atrodo tas mūsų kalbėjimas. Kita vertus, kiekvienos tautos atstovui smagu, kad rodomos pastangos jų kalbą išmokti. „Taigi būkime atlaidesni tobulai mūsų tarmės nemokantiems“, – ragino ji.
„Dakavoju, kad atajot unt mono skerstuvių“, – šmaikštavo A. Vaitiekūnas. Kupiškėniškai parašytos jo knygos pristatymą vainikavo visų sugiedotas kupiškėnų himnas „Oi, jūs susiedai“.