Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 18 d., šeštadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Pilietiškumas

AŠ, LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETIS

Vytautas BRUVERIS

2015−12−17

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Vytautas BRUVERIS
Dienraščio „Lietuvos rytas“ apžvalgininkas
Žinote, kada mes pradėsime gyventi išties gerai ir galėsime su palengvėjimu atsidusti, kad būtent už tokią Lietuvą kovojom? Ogi tuomet, kai dauguma – na, jei ne dauguma, tai bent kritinė masė – čia gyvenančių žmonių, atsakydami į klausimą „kas tu toks?“, pirmiausia atsakys „Lietuvos Respublikos pilietis“. Ne „lietuvis“, „lenkas“, „rusas“, „katalikas“, „stačiatikis“, „filatelistas“, „krepšininkas“ ar „gėjus“, o būtent „pilietis“.

Taigi, tuomet, kai žmogus pagrindine savo tapatybe, kurią ir įvardija pirmiausia, atsakydamas į klausimą, kas jis toks, laikys buvimą piliečiu, o visų kitų tapatybių sluoksniai atsiguls po šiuo pirmiausiu ir svarbiausiu, mes galėsime sakyti, kad Lietuvoje tikrai viskas į gera.

„Bet kas per daiktas tas „pilietiškumas“? Girdime jį linksniuojant kasdien ir ant kiekvieno kampo, tačiau ar įmanoma sugalvoti tuštesnį ir abstraktesnį terminą, kuris neturėtų jokio aiškaus turinio ir kurį linksniuojantys žmonės nesėkmingai apsimestų, kad supranta, apie ką kalba?“ – suraukę antakius paklausite jūs.

Ir būsite iš dalies teisus. Mat, kaip ir kiekvienas esmingai svarbus dalykas, pilietiškumas tą pačią akimirką, kai būna išsakomas žodžiu, išties tampa tuščias ir atitrūkęs nuo tikrovės. Mat, kaip ir kiekvienas esmingai svarbus dalykas, pilietiškumas yra tik konkretus veiksmas konkrečiame gyvenime, atliekamas taip savaime ir natūraliai, kad tam net nereikia jokio paaiškinimo ar specialaus įvardijimo. Tai taip skausmingai paprastai žmogiška, kad, norint apie tai kalbėti, net trūksta žodžių.

Tai, pavyzdžiui, parodė Maidanas. Niekada neužmiršiu to jausmo ir to aiškumo, kurį jaučiau, matydamas tuos paprastus žmones iš gatvės, kurie ėjo mirti po kulkomis. Jie žinojo, kad mirs, tačiau vis tiek ėjo į priekį, dengdamiesi faneriniais „skydais“ nuo snaiperio ir automatininko kulkų. Pirmyn, į mirtį.

Kodėl? Paklausti to prieš mirtį jie net sutriktų – kaip ir kiekvienas paprastas žmogus, paklaustas, kodėl du plius du yra keturi, žolė žalia, o dangus mėlynas. Todėl, kad visiškai suįžūlėję ir nuo mirtinos panikos sužvėrėję banditai ir vagys valdžioje yra ne tik neteisinga, bet ir pavojinga. Todėl, kad, norint gyventi geriau ir turėti daugiau pinigų, pirmiausia reikia iškovoti laisvę. Todėl, kad niekas kitas, nei paprasti žmonės, nieko iš tiesų nepakeis. Todėl, kad bent jų vaikai ir anūkai – o gal tik proanūkiai – gautų jei ne geresnį ir teisingesnį gyvenimą, tai bent jo šansą. Todėl, kad jaustumeis ramus ir sąžiningai padaręs tai, kas nuo tavęs priklauso, prieš savo proanūkius. Pagaliau, tiesiog todėl, kad taip, žmogau, reikia.
Ir viskas.

„Aš aiškiai suprantu, kad jei dabar iš čia išeisiu, tai jau daugiau niekuomet čia nebegrįšiu ir visą gyvenimą sau to negalėsiu atleisti. Todėl aš iš čia nieku gyvu nesitrauksiu“, – tokie žilo septyniasdešimtečio „Maidano savigynos“ savanorio, su juokingu statybininko šalmu ant galvos ir faneriniu skydu rankose, žodžiai man iki šiol skamba ausyse. Ir būtent tą akimirką, šaltą 2013 m. gruodžio pabaigos naktį, kai aš juos išgirdau, supratau, kaip viskas rimta ir ant kokio istorinio slenksčio mes stovime.

Sakysite, kad jie nieko nepakeitė ir mirė tuščiai, nes dabar Ukrainoje viskas liko po senovei? Taip, daug kas po senovei ir netgi kai kuriais atžvilgiais dar blogiau, nei buvo. Galbūt net Ukraina pralaimės ir žlugs visiškai – ko ir siekia Rusijos diktatūra. Tačiau tie žmonės jau pakeitė viską – jie, galima sakyti, uždavė naują toną viso pasaulio istorijai ir nulėmė jos pagrindinę tendenciją, kartu įstumdami į paskutinę priešmirtinę stadiją imperialistinę-diktatūrinę Rusijos valstybę. Viskas, kas šiuo metu vyksta didžiojoje pasaulio politikos arenoje, yra nulemta tų paprastų gatvės žmonių, ginkluotų faneriniais skydais ir mirtinai gynusių tą kvadratinį metrą, ant kurio stovėjo kartu su kitais, kurių net visiškai nepažinojo.

Sakysite, kas jiems iš to – juk jie mirę? Galbūt. Tačiau, kartoju, faktas yra tai, kad jie viską nulėmė. Ir parodė, kad būtent paprasti, spontaniškai susiorganizavę žmonės – net vos keli tūkstančiai jų – yra pati stipriausia, absoliučiai nenugalima ir viską lemianti jėga.

Ir jie buvo ne ukrainiečiai ar rusai – nors Maidane buvo nemažai rusų iš Rusijos. Kaip ir jų priešai buvo ne kiti ukrainiečiai ir rusai. Tai buvo tiesiog geri žmonės, norintys, kad gyvenimas būtų „pagal teisybę“, kad žmonės sugyventų tarpusavyje taikiai, o ne stengtųsi pavergti ir apiplėšti vieni kitus – prieš nusikaltėlius ir žmogžudžius, gynusius savo „teisę“ į valdžią, jėgą ir pinigus.

O tai ir yra tai, ką mes vadiname „Respublika“. Nes pilietis gyvena tik Respublikoje. Tai – valstybė ir visuomenė, kurioje visi pasiskirstę po pačias įvairiausias savo nišas ir net kai kuriais klausimais gali stovėti visiškai priešingose ir net priešiškose pozicijose, tačiau stengiasi nekelti vieni kitiems grėsmės ir sugyventi taikiai. O kai reikia, pakišti vienas kitam petį dėl bendro saugumo, gėrio, ateities ir, svarbiausia, bendros laisvės ir kartu eiti į priekį. Netgi po kulkomis.

Tačiau pilietiškumas, ant kurio ir laikosi geriausia iš blogiausių sistemų – demokratija – gink Dieve, nėra tik maidanų ar kitų ekstremalių situacijų reikalas. Juk ukrainiečiams atlikti pilietinę pareigą – mirti – reikėjo ir tebereikia būtent todėl, kad jie ilgus metus iki tol neatliko kur kas paprastesnių ir žymiai mažiau pavojingų pilietinių pareigų. Nebalsavo rinkimuose. Rinko į valdžią melagius ir vagis žinodami, jog tai melagiai ir vagys. Patys melavo artimam savo ir vogė iš jo. Nepervesdavo močiutės per gatvę. Nepakeldavo šiukšlės gatvėje ir patys šiukšlino. Negynė laisvės pačią pirmąją akimirką, kai vagys ir banditai tik pamėgino pasikėsinti į ją. Ir dar daugybės iki skausmo paprastų ir kasdienių dalykų, visiškai nepriklausančių nuo to, kokia kalba tiki ir kokį Dievą garbini.

Dažniau prisiminkime tai. Geriausia, jei prisimintume tai kiekvieną mielą dieną, o dar geriau – jei tuo ir vadovautumėmės kiekviename žingsnyje. Juk, galų gale, tai apsimoka – tiesiog gyvensime geriau.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Giniotas, Giniotė, Ginvydas, Ginvydė, Otonas, Romanas, Vesta, Vestina.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt