Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Nuomonės

KRAšTIEčIAI GLOBALIAME PASAULYJE

Ramūnas Čičelis

2017−04−08 0

XX amžiaus antrojoje pusėje, po Antrojo pasaulinio karo, visoje mūsų planetoje, išskyrus kelis totalitarinius režimus (ir sovietinį, kurio valdomi gyvenome), įsivyravo globalizacija, reiškusi, kad nuo šiol beveik visi žmonės nėra susiję su konkrečia vieta ir jos tikrove. Vėliau prasidėjęs interneto, išmaniųjų įrenginių ir socialinių tinklų išradimas lėmė tendenciją, pagal kurią žmonija įprato kas kelerius metus ar dešimtmetį keisti gyvenamąją vietą ir net gyvenimo būdą – įsikurti tam tikrą laiką viename mieste ar valstybėje. Žinant, kad tai bet kada gali keistis, tapo norma, reiškiančia, kad emigracija nėra jokia tragedija.

Lietuvoje apie „kraštiečio“ sąvoką šiuo metu, regis, populiaru kalbėti tik rajonų viešosiose bibliotekose, kurių Informacijos ir kraštotyros skyriai kaupia ir sistemina duomenis, padedančius registruoti iš vieno ar kito nedidelio miesto išvykusius ir kituose miestuose ar valstybėse šio to pasiekusius asmenis. Tikroji problema yra ne tų duomenų trūkumas, o tiesiog nežinojimas, ką su jais veikti, kaip juos naudoti. Retame mažesniame Lietuvos mieste ar kaime veikia kraštiečių draugijos, kurias kas nors vis tiek neišvengiamai turi suburti. Suprantama, kad dalyvavimas tokioje draugijoje būtų pagrįstas tik savanoriška, neprievartine naryste.

Ką galėtų veikti tokia draugija ir kokia jos prasmė? Pirmasis ir pats svarbiausias, bet labai nepopuliarus šiandienos Lietuvoje, tokios draugijos uždavinys būtų ne sugrąžinti išvykėlius į gimtąjį kraštą (to mūsų valdžia tariamai siekia ne vieną dešimtmetį, tačiau rezultatai yra beveik nuliniai), bet, suvokiant, kad svarbiausia šiais laikais yra ne buvimo vieta, o veikla ir asmeninė kompetencija, padėti gimtajam miesteliui ar kaimui ne tik pinigais, kurie skirti šeimai ir iš kurių pagaliau laimi tik prekybos tinklai, o ir socialiniu bei kultūriniu veikimu. Jo esmė – atskirties mažinimas ir bandymas po truputį keisti gimtojo miestelio gyventojų mentalitetą, kad šie pajustų, jog gyvena ne uždaroje, siaurų interesų ir menkų galių provincijoje, o vietoje, kuri savo patogumu ir kultūrinio bei socialinio gyvenimo kokybe gali beveik nesiskirti nuo didmiesčio. Maži atstumai, galimybės greitai organizuoti renginį ar socialinę akciją, išvengiant biurokratijos, yra tie aukso vertės privalumai, kurie būdingi mažesniems miestams. Didžiųjų Lietuvos miestų ir išeivijos žmonės gali padėti ir jiems patiems, ir gimtinės žmonėms suprasti, kad jų asmeninės šeimos istorijos nėra izoliuotos nuo kaimynų ar kraštiečių. Sovietinių laikų pabaigoje Lietuvoje buvo itin puoselėjama kraštotyros veikla, kuri dėl ideologinių priežasčių beveik niekada nesuartėdavo su aktualiąja tikrove, nes ją aktyviai keisti nebuvo leidžiama. Filosofas Žygimantas Menčenkovas, rašydamas apie vieną iš Lietuvos nedidelių miestų, yra pastebėjęs, kad istorinė praeitis niekaip nesisieja su dabartimi ir posovietiniais gyvenimo reliktais. Kraštiečių vaidmuo, kurio šie galėtų imtis, ir yra skirtingų laikotarpių istorijos jungimas į vientisą istorinį pasakojimą, kuris būtų ne vien siaurai kraštotyrinis ir knyginis, o susijęs su veikla, kurios tikslą būtų galima įvardyti taip: „Stengiuosi, kad mano kraštiečiams, likusiems gimtajame mieste ar kaime, pirmiausia, gyventi būtų prasmingiau, ir tik po to – ekonomiškai lengviau.“ Tokia išeivio tapatybė leistų sujungti išsivaikščiojusią Lietuvą nebūtinai vieningam, tačiau įdomiam, veiksmui, kurio esmė yra supažindinimas (ne per televizijos ekranus) su lietuviškais ženklais užsienyje ir keitimasis patirtimi (daug lietuvių užsienyje gyvena mažuose miestuose, kurių pavyzdžiai gali įkvėpti pokyčius mažuose Lietuvos miestuose). Tai spręstų ir pačių emigrantų socialines ir psichologines tapatybės problemas (kai Lietuva paliekama kaip kraštas, kuriame esi nereikalingas), o likusiems gimtajame mieste ar kaime leistų nesijausti, perfrazuojant ekonomistą Raimondą Kuodį, senelių prieglaudos gyventojais. Taip rastųsi kraštiečių ir likusiųjų gimtosiose vietose dialogas, kuris leistų abiem pusėms gyventi lokaliai, tačiau kartu ir globaliai, todėl ir šiuolaikiškai. Ir jokie valdžios projektai, pavyzdžiui, projektas „Globali Lietuva“, to neatliks, kol iniciatyvos nesiims patys išvykusieji ir likusieji gyventi mūsų šalyje.