Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 19 d., sekmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Laiko raštas

KOL GYVENS ŽMONĖS – TOL LAIKRAŠTIS GYVUOS

Nida ŠULCIENĖ

2014−12−13

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Baigiasi visus metus rašytas straipsnių ciklas, atspindėjęs laikraščio ir visos Kupiškio rajono spaudos istoriją. Tai tebūnie nors maža duoklė tiems, kurie pradėjo spaudos kelią į mūsų krašto gyventojų namus. Visus metus kalbinome tuos žmones, kurie dirbo laikraščio redakcijoje, užrašėme jų prisiminimus apie kolegas.
Dabar atėjo eilė papasakoti apie šių dienų redakcijos kolektyvą. Pasitvirtino taisyklė, kad sunkiausia rašyti apie savo darbą ir apie žmones, su kuriais dirbi. Ne kartą kolektyve juokavome, kad mūsų pirmieji namai yra redakcija. Gal todėl, kad nė vienas darbuotojas nedirba „valdiškai“ – į namus skuba tik tuomet, kada redakcijoje visi darbai baigti. Akylesnis kupiškėnas ne kartą pastebėjo, kad šviesa redakcijos languose šviečia ir vėlai vakare, ir poilsio dienomis.

Bet apie viską iš pradžių.

Pradžia – žinutė

Kada tiksliai pirmą kartą į rankas paėmiau „Kupiškėnų minčių“ laikraštį (tuomet dar buvo kitu pavadinimu – „Komunizmo keliu“) – neprisimenu. Buvau dar mokinukė, kai mano lietuvių kalbos mokytoja Eugenija Katauskienė namų darbams skyrė užduotį parašyti nedidelę žinutę. Jau nepamenu viso teksto turinio, tik žinau, kad rašiau kažką apie triušius. Matyt, pavyko ta žinutė, nes išspausdino laikraštyje. Įdomu būtų dabar ją susirasti – juk tai pirmasis mano darbas.

Paskui daug metų buvau tik skaitytoja. Net ir studentaujant grįžus į namus smagu buvo paimti į rankas laikraštį, paskaityti naujienas, sužinoti, kaip gyvena kupiškėnai.
Šešerius metus dirbau Anykščių rajone, vėliau Panevėžyje, todėl savo mieste būdavau tik viešnia, tad vienintelis žinių apie Kupiškio gyvenimą šaltinis buvo laikraštis. Keista, tačiau niekuomet negalvojau, kad teks būti ne tik „Kupiškėnų minčių“ skaitytoja, bet ir darbuotoja.
Likimo vingiai nežinomi. Tiesiog, laikui bėgant, vis dažniau ateidavo mintis ieškoti darbo arčiau namų. Ir vėl daug lemtingų sutapimų. Kažkodėl šovė mintis paskambinti į redakciją ir pasiteirauti, ar nereikia korespondento. Po kelių dienų susitikome su laikraščio savininke ir – tapau redakcijos darbuotoja.

Pradžia buvo nelengva. Supratau, kad laukia sunkus metas. Jau pirmąją savaitę atlaikiau visą išbandymų virtinę – reikėjo parašyti komentarą, eiti kalbinti žmonių į gatvę rubrikai „Stabtelėkit minutėlę“ ir dar poroje renginių dalyvauti. Kaip redaktorė ir laikraščio savininkė įvertino mano debiutą, nežinau, bet pamažu teko vis daugiau darbų. Vis dažniau pradėjau rašyti straipsnius apie aktualias problemas. Tai buvo unikali proga pamatyti daug žinomų politikų iš šalies, kur atsiskleisdavo kartais toli gražu ne patys geriausi jų bendravimo ypatumai... Tokiomis akimirkomis labai aiškiai suvoki, kodėl žmonės vis dažniau ateina į redakciją su savo bėdomis sakydami, kad esame jų paskutinė viltis, nes niekas nenori išklausyti, spręsti problemų. Labai smagu, kai kartais pavykdavo padėti – tada supranti, kad žurnalisto darbas nėra beprasmis, o popierinio laikraščio gyvenimas ne toks ir trumpas – gerą straipsnį žmonės ilgai prisimena. Dar vienas pastebėjimas: žurnalistas visuomenės nėra mėgstamas. Kodėl taip yra? Gal todėl, kad kartais labai sunku besikreipiančiam, nuskriaustajam ar skriaudikui sutikti su kitokia nuomone, kitokia tiesa. Laikraštis negali būti sąskaitų suvedinėjimo vieta, nors to ne vienas norėtų. Gal todėl dažnai esame vadinami raudonaisiais, žaliaisiais ir dar visokiais „-aisiais“. Tiek jau to – žinojau, kur einu dirbti, todėl tokie „epitetai“ tik patvirtina, kad esame gyvi, pastebimi, kad mūsų straipsniai skaitomi.

Darbai darbeliai

Nuo 2011 metų redakcijoje žurnalistės duoną iškeičiau į redaktorės pareigas. Vis mažiau laiko liko rašyti, nes teko rūpintis laikraščio leidyba – kartu su korespondentais aptarti temas, planuoti jų eiliškumą. Čia labai pravertė tai, kad dirbti redakcijoje pradėjau nuo pirmojo – korespondentės laiptelio, o vėliau dar paragavau ir laikraščio maketavimo duonos. Beje, šios patirties turbūt niekuomet nepamiršiu. Atostogų teko išleisti maketuotoja dirbusią Jurgitą Žiukaitę, todėl tai kainavo daug nervų. Ne veltui kolegės juokavo, kad tą mėnesį buvau didžiausių akių savininkė – kaip man sekasi, be žodžių išduodavo tyla ir išplėstos akys prie kompiuterio.

2012 metais laukė dar vienas pokytis. Prie redaktorės pareigų „prilipo“ dar vienerios – direktorės pareigos. Tada jau kolektyve juokaudavome, kad iškilus kokiai nors problemai reikia pirmiausiai klausti, kuriai man – redaktorei ar direktorei – sakai.

Apie darbą ir laisvalaikį kartu

Vienas lauke – ne karys, todėl labai svarbu, koks yra kolektyvas. Smagu, kad čia nėra kadrų kaitos. Paskutinis darbuotojas į kolektyvą atėjo prieš trejetą metų. Kitas, labai džiuginantis faktas, kad niekuomet nė vienas darbuotojas darbo problemų, ginčų nepriima asmeniškai. Gal todėl dažnai diskusijos redakcijoje vyksta taip, kad net langai dreba, bet po minutės kitos – visiškas štilis ir vėl visos nosis subedusios į kompiuterių monitorius. Visi žinome, kad laikraščio leidyba kolektyvinis darbas. Tuščio lapo neišleisi – neparašyti, kad atsiprašome, nespėjome.

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"



Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Audra, Audrė, Audrius, Audrys, Audronė, Audronis, Audronius, Audrūnas, Dainotas, Juntautas, Juntautė, Matilda, Rimgaudė.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt