Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 20 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Laiko raštas

DARBAS REDAKCIJOJE – GYVENIMO PAMOKOS NE TIK PER FOTOOBJEKTYVĄ

Banguolė ALEKNIENĖ

2014−08−09

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Julius Alekna iki šiol nesiskiria su fotoaparatu.
Nuotrauka iš asmeninio
Juliaus Aleknos archyvo

Buvęs subatėnas Julius Alekna tuometinėje laikraščio „Komunizmo keliu“ redakcijoje dirbo beveik trejus metus (1983–1986 m.). Jam, užaugusiam, kaip pats teigia, stadione ir tarp knygų, žurnalisto darbas tapo tikra gyvenimo mokykla, iš dalies net nulėmė tolesnį gyvenimo kelią.

Sudomino neįprasti vaizdai

Viskas prasidėjo nuo Juliaus susidomėjimo fotografija. Jo pusbrolis Stasys, kaip vieno krepšinio turnyro laimėtojas, parsivežė ta proga dovanų gautą fotoalbumą iš Latvijos. Jį vartydamas Julius pastebėjo, kad ten labai neįprastos nuotraukos. Pradėjo aiškintis, kodėl jos tokios. Tuomet ir išgirdęs apie meninę fotografiją. „Tuo laikotarpiu, maždaug 1973–-1974 metais, tebevyko visuomenės diskusija, ar meninė fotografija iš tiesų yra menas, ar ne. Tada aš mokiausi Panevėžio sporto mokyklos 10 klasėje. Per vasaros atostogas su giminėmis iš Klaipėdos apsilankiau Ablingoje, kaime, kurį vokiečiai karo metais buvo sudeginę. Ten prie skulptūrų nufotografavau pusseserės vaikus. Parinkau gražų vaizdą. Vėliau ši fotografija viename konkurse net laurus nuskynė. Visai netyčia jos vaizdas neprieštaravo ir to meto ideologijai.

Vaikus paprastai domina pats fotoaparatas, ką juo galima daryti, o rezultatas nelabai rūpi. O mane, atvirkščiai, gražios fotografijos vertė pasidomėti fotoaparatu. Buvo įdomu, kad fotoaparatu jos užfiksuojamos. Pamažu pradėjau aiškintis, kokie geresni fotoaparatai, kokie prastesni. Pirmąsias nuotraukas nufotografavau su tėvo fotoaparatu „Zorki“. Vėliau sužinojau, kad geresni fotoaparatai yra „Zenit“, „Kijev“. Teko ir su jais fotografuoti. Sovietiniais metais užsienietiška fototechnika buvo neįperkama ir didžiausias deficitas“, – pasakojo pašnekovas.

Juliui „Zenitą“ po tėvo mirties nupirko motina, paaukojusi tam pirkiniui visą mokytojos mėnesio algą, kad tik jos neramaus charakterio sūnus turėtų užsiėmimą ir netaptų chuliganu.

Pirmoji pažintis


Rudenį iš Panevėžio parvažiavęs paviešėti namo į Subačių Julius sugalvojo, kad savo fotografijas reikia nunešti į rajono laikraščio redakciją. Ten jį priėmė tuometinis laikraščio atsakingasis sekretorius ir neetatinių korespondentų globėjas Vladas Jasinskas. „Pamenu, tada jį labai kankino sloga – vis šniurkščiojo nosį ne į nosinę, bet į popieriaus lapą. Buvau jo labai draugiškai sutiktas, mano fotografijos pagirtos, optimistiškai nuteiktas ir paskatintas fotografuoti. Šis susitikimas kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo mano susitikimo su Panevėžio r. laikraščio „Tėvynė“ arogantišku fotokorespondentu. „Komunizmo keliu“ redakcijoje nejutau šaltos kontoros atmosferos. V. Jasinskas žinojo, kad aš esu bandito, kaip sovietiniais metais buvo vadinami partizanai, sūnus. Kartą jis nedrąsiai manęs paklausė, ar turiu jo knygą „Ramonas pakėlė ginklą“. Jis visas knygeles jau išdalijęs, o kažkas dar prašo. Atidaviau jam vienintelį, kurį turėjau, tos absurdiškos knygelės egzempliorių. Užsimezgęs šiltas kontaktas su V. Jasinsku vėliau lėmė ir mano apsisprendimą įsidarbinti redakcijoje. Kai pradėjau ten dirbti, V. Jasinsko jau neberadau“, – kalbėjo Julius.

Pradėjus studijuoti istoriją tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute Juliaus ryšiai su rajono laikraščio redakcija nutrūko. Baigęs studijas jis kurį laiką mokytojavo Dzūkijoje. Po kelerių metų grįžo į Kupiškį. Pradėjo dirbti sporto mokykloje. „Tuo metu atnaujinau savo ryšius su redakcija. Rašinėjau noveles „Lėvens balsams“. Buvo ir poezijos bandymų. Tačiau juos nukišau gilyn į stalčių, kai Valdemaras Kukulas sukritikavo.

Pirmoji mano novelė buvo apie giminaitę, kuri gyveno viena ir kaupė pinigus, kad išmokėtų giminaičiams priklausančią turto dalį, kurios jos tėvas neišmokėjo. Sovietiniais metais smetoninės Lietuvos teisiniai dalykai jau nebegaliojo. Tačiau giminaitė to nepaisė ir skolą labiau tuo metu pasiturinčiai nei ji gyvenantiems giminėms grąžino. Ta moteris nepripažino sovietinės teisės. Vadovavosi savo moraline samprata. Iš pradžių nesuvokiau prasminių klodų, glūdinčių šioje novelėje“, – pasakojo Julius.

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"



Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Felė, Felicija, Felicijonas, Felicijus, Felicita, Feliksas, Felius, Josvyda, Josvydas, Jovyda, Jovydas, Vaidvilas, Vaidvilė.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt