Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 22 d., penktadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Kupiškio krašto kaimų istorijos

SKVERBŲ RAMYBĖ PRIE JUDRAUS KELIO

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

2016−10−06

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Ruduo Skverbuose.
Skverbai – kaimas, nutolęs 2 km į rytus nuo Subačiaus, seniūnijos centro, pakeliui į Kupiškį. Jis išsidėstęs palei Lėvens upę iki pat Viešintos žiočių, kur ši upė įteka į Lėvenį.

1959 metais Skverbuose gyveno 126 gyventojai, 1970 m. – 104, 2001 m. – 90.
Dabar važiuojantieji Palangos–Daugpilio keliu pro šį kaimą regi anaiptol ne nykų vaizdą. Matyti, kad Skverbų žmonės juda, kruta, tvarko ir atnaujina savo sodybas. Čia net veikia viena kaimo turizmo sodyba.


Skverbų kapinaitės

Skverbų kapinaitės.
Ankstyvą rytą atvažiavusi autobusu į Skverbus pirmiausiai patraukiu į šio kaimo kapinaites. Užsukti pas žmones tokiu laiku nedrįstu – gal dar miega arba tvarkosi neseniai pakirdę. Kaimuose, kai žmonės beveik nebelaiko jokių gyvulių, nėra reikalo keltis su pirmaisiais gaidžiais ar prieš saulėtekį.

Skverbų kapinės turi veikiančių bendruomeninių kapinių statusą, jų plotas 0,11 ha, beveik nebėra laisvos vietos laidoti. Jos, neregistruotos Kultūros vertybių registre, bet turinčios savitumo. Akį traukia rausvų plytų Skverbų kapinių vartų atramos su rūpintojėliais nišose. Ypač rytinei saulei tvieskiant.

Čia amžinojo poilsio atgulusių Kopūstų, Juzulėnų, Rušėnų, Šimonių, Žiūrų, Karosų, Masiulių ir kitų buvusių šio kaimo ir aplinkinių vietovių gyventojų ramybę sergsti netoliese pro šalį tykiai tekantis Lėvuo ir sodri žaluma.
Matyti, kad seniūnijos pasirūpinta švara ir tvarka aplink kapines, nušienauta, pastatytas atliekų konteineris.

Zinaida Kuzminskienė sugrįžo gyventi į savo tėviškę.
Sugrįžo į tėviškę

Takeliu per ražienų lauką vėl grįžtu į kaimą ir pamačiusi vienos sodybos kieme katiną šeriančią moterį užsuku pakalbinti.

Sužinau, kad čia gyventa Antano Šimonio ir Onos Šimonienės (Šilinytės), kilusios iš Palėvenės. Po jų mirties šiuose namuose šeimininkavo vienas iš sūnų, o šiam taip pat mirus, ūkį 2010 m. perėmė viena iš dukterų Zinaida Kuzminskienė (Šimonytė).

„Pasisodinu daržą. Naują sodelį vaikai 1995 metais padėjo pasodinti. Senas tėvo sodintas obelis jau turėjome gerokai praretinti. Anūkė iš Vilniaus dekoratyvinių spygliuočių atvežė. Pasisodinu jurginų, lelijų ir kitokių gėlių. Mėgstu, kad prie namų vis gėlės žydėtų, tvarkinga būtų. Mano mama labai mėgo tvarką.

Laikau 15 vištų ir gaidį. Kiaušinių, daržovių užtenka ir sau, ir vaikams. Žinoma, tas kiaušinis kone auksinis pasidaro, kai reikia vištas pirktais grūdais lesinti, bet visgi gerai, kad dar savo bulvėmis, burokais išeina paukščius palepinti. Anksčiau ir karvę laikiau kaip ir dauguma skverbiečių. Tačiau panaikinus pieno surinkimo punktą, kuris buvo prie mūsų sodybos klėties, nebeliko kaime ir karvių. Vežti pieną į Subačių nepatogu ir nebeapsimoka. 2007 m. ir aš karvę pardaviau.

Vis dėlto kaime gyventi be jokio ūkelio kažkaip neišeina. Tai ir prasminga veikla, ir gali prisidurti prie savo biudžeto. Manau, kad neišlaidaujant, kasdien nepuotaujant, galima pragyventi ir iš kuklesnės pensijos“, – kalbėjo pašnekovė.

Ji pridūrė, kad prireikus gali paramos sulaukti ir iš savo vaikų. Užaugino dvi dukteris – Dalę ir Virginiją bei sūnų Rolandą. Dalė gyvena Vilniuje, o Virginija ir Rolandas – Danijoje. Teko ir jai pas vaikus toje šalyje svečiuotis. Mananti, kad Lietuvoje žmonės irgi gali taip pat tvarkytis, tik reikia netingėti. Moteris džiaugiasi penkiais anūkais: Vytautu, Gintare, Egle, Aukse ir Jone.

Pašnekovė apgailestavo, kad apie Skverbų praeitį nelabai ką galėtų papasakoti. Mat gimtuosius namus, kuriuose augo kartu su dviem broliais Petru ir Algirdu (nė vieno jau nebėra) ir seseria Aldona, paliko 1958 metais, kai tik baigė mokyklą. Net trisdešimt penkeri jos gyvenimo metai prabėgo kitur. Iš pradžių Pagėgiuose gyveno, kai baigusi buhalterijos mokslus, ten atvyko pagal paskyrimą. Vėliau daug metų gyveno Tauragėje. Ištekėjo, augino vaikus. Kai išėjo į pensiją, abu su vyru pardavę butą  atvažiavo 1995 m. gyventi į Kupiškį. Vyras mirė 2003 m.

„Butą ir dabar Kupiškyje tebeturiu. Nuvažiuoju komunalinių mokesčių sumokėti, pasižiūrėti. Visas mano gyvenimas verda čia, Skverbuose, kur širdžiai mieli takai. Supa geri kaimynai. Durasevičių sūnaus paprašau, kad žolę man nupjautų. Visada padeda. Draugiški ir kiti skverbiečiai. Mes bendruomenės neturime. Gal ir smagiau būtų, jei kas imtųsi žmones į aktyvesnę veiklą, bendravimą burti“, – išsakė savo nuomonę Z. Kuzminskienė.

Į šį kraštą atitekėjo

Iš šio kiemo patraukiu į šiek tiek atokiau, jau vienkiemyje, įsikūrusią Stirkų sodybą.
Tik užmetus akį į kiemą iškart matyti, kad čia tvarkomasi šiuolaikiškai, su išmone, bet išsaugant senojo kaimo dvasią. Tebėra senelio statyta klėtis, o prie pat namo įrengtas alpinariumas.

Janina Stirkienė prie gražiai tvarkomos sodybos.
Ant priebučio pasitikusi Janina Stirkienė pakviečia užeiti į vidų. Ji sakė esanti Skverbų kaimo marti. Čia atitekėjo iš Šiaudinių, netoli Lukonių. Jos mergautinė pavardė Samuolytė. Nosies tiesumu einant Janinos tėviškė nelabai ir toli būtų. Tik Lėvuo trukdo taip nukeliauti.

„Šis vienkiemis jau mirusio mano vyro Antano tėviškė. Čia apsigyvenau 1967 metais. Gal dešimt metų kartu gyvenome su vyro mama Ona Stirkiene. Stirkos, jei būtų gyvi, tai tikrai daug ką apie Skverbų praeitį būtų galėję papasakoti.

Mano vyras visą gyvenimą dirbo vairuotoju, buvo net asmeninis tuometinio kolūkio pirmininko Emilijono Dyros vairuotojas. Aš, kol vaikai augo, triūsiau namie, o vėliau dirbau kolūkio brigadoje, fermoje.

Susilaukėme trijų vaikų – dukrų Gelminos (buhalterė, gyvena Kaune) ir Redos (medikė, gyvena Kupiškyje, dirba Panevėžyje) bei sūnaus Remigijaus. Jis įsikūręs Panevėžyje ir labiausiai su marčia man padeda sodyboje tvarkytis. Abu yra įgiję agronomo specialybę. Tas alpinariumas – marčios kūryba. Vasarą daug šienavimo. Turime didelį kluoną. Žemę nuomojame. Kalbinu sūnų, kad grįžtų į Skverbus gyventi, perimtų ūkį, bet iš miesto jis visgi kraustytis neketina.
O mano ūkelis dabar kuklus – 6 vištos, katinas ir šuo“, – pasakojo apie save pašnekovė.

Paklausta, ar netrukdo nuolat keliu Panevėžio ir Kupiškio link zujančios mašinos, moteris sako jų lyg ir negirdinti, pripratusi prie to ūžimo.

Ji džiaugiasi, kad yra nuolat vaikų lankoma, prižiūrima. Nebepasigendanti ir kaskart į kaimą užsukančios automobilinės parduotuvės. Viską, ko prireikia, parūpina vaikai.

Pasak J. Stirkienės, gaila, kad dalis sodybų nyksta. Antai artimiausia jiems Šimonių sodyba liko be žmonių. Pastaruoju metu ten gyvenęs ir ūkininkavęs Zenonas Šimonis išvažiavo gyventi į Panevėžį.

Moteris su nostalgija prisiminė buvusius kaimo suėjimus. Kaskart žmonės vieni kitus pasikviesdavo į balius. Kaimynai su kaimynais sueidavo. Įvairius jubiliejus, sukaktis ne kartą teko švęsti su Čepeliais, Rušėnais, Šimoniais, Juzulėniene, Grybauskiene. Daugelio iš senų bičiulių jau nebėra. Kaimas labai stipriai atsinaujinęs. Visų žmonių ir nebepažįstanti artimiau, gal tik iš matymo. Paskutinį kartą skverbiečiai buvo susirinkę 2010 metais kaimo kryžiaus atnaujinimo proga.

Vilius ir Danutė Čepelės prie savo namų.
Privertė melioracija

Iš Stirkų vienkiemio patraukiu į kitą Skverbų kaimo galą pas Vilių Čepelę, kuris taip pat yra vienas iš šio kaimo senbuvių.
Vyriškis sutinka pasikalbėti. Pakviečia į vidų. Jo žmona Danutė pasiūlo kavos ir pamažu užsimezga pokalbis.

Paaiškėja, kad Vilius kilęs iš netoli nuo čia, prie geležinkelio, įsikūrusio Žvirblionių kaimo. Atsiradimas Skverbuose buvęs priverstinis. Tėviškę reikėjo nugriauti dėl melioracijos ir persikelti. Tėvai nusipirko Skverbuose seną Petro Petronio sodybą. Ji išsidėsčiusi abipus kelio ir iš kitų išsiskiria dideliu moliniu tvartu.

„Buvau pradėjęs ūkininkauti. Laikėme 8 karves. Net europinę paramą technikai įsigyti buvau gavęs. Mat reikėjo šienauti nemažus plotus. Tačiau užpuolė ligos ir teko ūkio atsisakyti. Dabar turime tik vištų, putpelių ir du šunis. Vaikai ūkininkauti nepanoro.

Taip pat daug metų esu dirbęs miškininku. Buvau ir Girėnų girininkijos girininko pavaduotojas. Esu baigęs tuometinį Vabalninko žemės ūkio technikumą, miškininkystės kursus.

Skverbuose pripratome, sutariame su kaimynais. Čia gera vieta. Gaila tik, kad pamažu kaimas tuštėja. Yra ir negyvenamų sodybų. Kai kurios atgyja tik šiltuoju metų laiku. Vasarą atvažiuoja Tamošiūno marti, Kopūsto dukra, Rušėno sodyboje vasaroja žmonės iš Panevėžio. Vilties teikia čia atsikraustantys nauji nuolatiniai gyventojai. Labai gražiai sodybą tvarko jauna Kireilių šeima. Nuo jų neatsilieka irgi jaunos Durasevičių, Mikonių šeimos.

Vis dėlto ūkininkauti, laikyti gyvulių žmonės nebenori. Keičiasi įstatymai, sunku senesniems tvarkytis ir tas žemdirbio triūsas nelabai vertinamas. Antai kaime tik vienintelė Riaubienė karvutę tebelaiko. Greitai šį gyvulį Lietuvoje bus galima į Raudonąją knygą įrašyti“, – kalbėjo pašnekovas apie kaimo gyvenimą.

Danutė daug metų dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Subačiaus mokykloje. Moteris papasakojo, kad yra žemaitė iš Klaipėdos rajono. Gimė Lapių kaime. Dirbo netoli tėviškės, Plikių mokykloje. Su Viliumi ją supažindino vietinis vaikinas, buvęs jo kariuomenės draugas. 1971 m. jiedu atšoko vestuves. Po jų Plikiuose dar keletą metų gyveno. Kai buvo baigtas įrengti namas Skverbuose, persikėlė į vyro tėviškę.

„Tuometinėje Subačiaus vidurinėje mokykloje pradėjau dirbti 1974 metais. Užauginome du sūnus Valdą ir Raimondą bei dvi dukras Vilmą ir Editą.
Sūnūs įsikūrę Panevėžyje, kelininkai. Edita tapo žurnaliste, gyvena Vilniuje, o Vilma dirba siuvėja ir gyvena Subačiuje.

Valdas ir Edita yra dvynukai. Įdomu, kad dvynių susilaukė ne jie, bet Raimondas ir Vilma“, – apie save ir savo šeimą pasakojo pašnekovė.
Iš Čepelių kiemo patraukiu pas Durasevičius. Žinau, kad tikra skverbietė Ieva, arba kaip aplinkiniai ją vadina Stasė, Durasevičienė tikrai daug galėtų papasakoti apie savo kaimo praeitį. Tačiau tądien jos namuose nerandu.

Skverbų kaimo kryžius, atnaujintas 2010 metais.
Istorijos nuotrupos

Šykščių nuotrupų, kad Skverbai sena gyvenvietė, pavyko rasti „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“, išleistoje 1971 metais. Ten rašoma, kad ties Skverbais, kairiajame Lėvens krante, buvo pilkapynas. 1909 m. rusų archeologas I. Abramovas ten rado 11 pilkapių ir 4 jų tyrė. Dviejuose pilkapiuose buvo rasta žmogaus griaučių (be įkapių). Be to, ariant suardytuose pilkapiuose rasta III–IV a. apyrankių.

Istorikė Aušra Jonušytė almanache „Kupiškis 2011“ publikuojamame straipsnyje „Žemutinės Palėvenės Komarai“ rašo, jog Bogdanas Komaras yra pasakojęs, kad 1941 m. dvaro rūmuose buvo įsikūręs sovietų automobilininkų būrys. Ruošdamiesi karui jie netolimame Skverbų kaime rengė aerodromą.
Kiti tų vietovių senbuviai taip pat prisimena, kad laukuose tarp Skverbų ir Žvirblionių buvo aerodromas. Ten kildavo ir leisdavosi kariniai malūnsparniai. Prasidėjus karui 1941 m. vokiečiai jį bombardavo.

Senoji Skverbų kaimo dvasia.
Autorės nuotraukos
V. Čepelė sakė, kad iš tėvų pasakojimų girdėjęs, kad aerodromo teritorijoje po karo buvo likę įvairiausių sprogmenų. Ten mėgdavo žaisti vietiniai vaikai. Vienam iš jų, Juozui Petroniui, toks sprogmuo nutraukė pirštą. Buvo ir susisprogdinusių. Dar mama yra jam pasakojusi, kad rusų lakūnai moterims atnešdavo parašiutų audinio vystyklams.

2004 m. miškelyje ties Valakų kaimu, šalia buvusios aerodromo teritorijos, buvo rasta aviacinė bomba. Profesionalūs išminuotojai ją saugiai susprogdino.


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Cilė, Cecilioja, Cecilijus, Cecilius, Cilas, Cilė, Dargintė, Laimutis, Steikintas, Suvaidas, Suvaidė, Suvainas, Suvainė.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt