Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 14 d., ketvirtadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Kupiškio krašto kaimų istorijos

NYKSTANTI VIRBALIŠKIŲ DIDYBĖ

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

2016−09−08

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

 Seserys (iš kairės) Liucija ir Danutė Kazimiera Vilkaitės.
Virbališkiai – kaimas Kupiškio rajone, kairiajame Lėvens krante. Seniūnaitijos centras. 1971 metų gyventojų surašymo duomenimis, Virbališkiuose gyveno 193 žmonės, 1987 m. – 188, o 2001 m. – 235.

2016 m. rugpjūčio 1 d. duomenimis, čia savo gyvenamąją vietą deklaruoja 158 gyventojai. Gyvenamų sodybų yra apie 80. Nuolat negyvenama 25 sodybose, bet jos turi savininkus, kurie čia kaskart atvyksta, ypač vasarą. Viena sodyba šiuo metu parduodama.
Visgi kaime pastebimai mažėja gyventojų. Darbo paieškos žmones veja į miestus ir užsienį.


Duris atvėrė seserys

Atvykę į Virbališkius pirmiausiai užsukame pas šio kaimo šviesuolę, buvusią mokyklos direktorę, kraštotyrininkę Danutę Kazimierą Sokienę. Jos sodybą nuo kelio saugo aukšta tujų siena.
Netikėtus svečius sodybos šeimininkė pasitiko su kartu gyvenančia seserimi Liucija Vilkaite.
Moterys papasakojo apie Virbališkių dabartį ir praeitį, prisiminė savo giminės bei šeimos istoriją.

Danutė Kazimiera Sokienė prie savo darbo stalo.

„Gaila, bet kaimas po truputį nyksta. Nuo mūsų iki kaimo galo tuščios sodybos. Tik pačiame gatvės gale gyvena Vidutė Stanionienė. Nuo 2009 m. nebėra Virbališkiuose jokios mokyklos. Vėliau dalyje jos patalpų įkurtas Krizių centras kiek gyvenimą pagyvina. Iš pradžių bijojome tokios įstaigos kaimynystės. Bet ten tvarka gera ir aplinkiniai nejaučia jokių nepatogumų dėl ten kaskart įsikuriančių gyventojų. Gerai, kad dar yra biblioteka, medicinos punktas“, – kalbėjo D. K. Sokienė.
L. Vilkaitė papasakojo, kad abi su seserimi šiame kaime gimusios ir užaugusios. Tik ji šiek tiek ilgiau buvo gimtinę palikusi.

„Baigusi aštuonias klases išvažiavau iš namų, o sulaukusi pensijos sugrįžau atgal. Mes abi su sese vidurinę mokyklą baigėme Viešintose. Ten dirbusi teta mus pasikvietė. Vėliau abi, tik skirtingu laiku, baigėme Šiaulių pedagoginį institutą, įgijome mokytojo lituanisto kvalifikaciją. Mano specialybė dar buvo papildyta ir muzikos studijomis.

Paskyrimą gavau į Juodpėnus. Atidirbusi ten privalomą laiką, įsidarbinau tuometinėje Kupiškio milicijoje vaikų kambario specialiste. Taip anuomet vadinosi skyrius, atsakingas už nepilnamečių reikalus. Nuo 1970 m. tokį pat darbą dirbau Šiauliuose, o nuo 1983 m. iki pensijos raštininkavau Palangos savivaldybės Bendrųjų reikalų skyriuje. Kaip poeto Kleopo Jurgelionio tėvas Virbališkiuose. Jis pasirašinėdavo kaimo sueigų dokumentuose – Ivan Jurgelianis. Virbališkiuose yra palaidota mirusi maža Jurgelionių dukra. Senieji virbališkiečiai yra pasakoję, kad ponia Jurgelionienė išsikraustydama iš Virbališkių „mojavai“ (gegužinėms pamaldoms) paliko tiulio užuolaidas.

Senoji valsčiaus raštinė veikė ten, kur senoji Virbališkių mokykla. Manoma, kad ten buvo ir Jurgelionių butas“, – pasakojo apie save ir istorines Virbališkių asmenybes pašnekovė.

Kaip senelis gavo ūkį

Liucija mums papasakojo, ir kaip jų senelis Konstantinas Vilkas ūkį gavo.
Pagal seną tradiciją tas ūkis buvo atitekęs jo vyriausiam broliui. Jis gyveno kartu su našle motina Juozapota Vilkiene. Ji kaimo seniūnui pasiskundė, kad sūnus nesirūpina ūkiu ir jį reikia perdalyti. Seniūnas sukvietė kaimo sueigą, į kurią susirinko apie 60 žmonių ne tik iš Virbališkių, bet ir iš aplinkinių kaimų. Jie patenkino motinos prašymą. Visas turtas buvo surašytas ir padalytas. Taip ūkis atiteko jauniausiam iš visos šeimos jų seneliui.
Jų namai buvo toje vietoje, kur Vogulio sodyba. Ten Liucijos ir Danutės Kazimieros tėvas Kazimieras su broliu, jų dėde Dominyku, iš pradžių gyveno ir ūkininkavo.
„Šiuose namuose įkurtuvės vyko 1959 metų vasarą. Tėvelis prieš karą medienos turėjo. Mūsų klėtis tai statyta 1938 metais. Tuomet vyko ir Danutės krikštynos.
Esame tik dvi sesės. Aš jaunylė. Užaugau vyresnėlės išaugtinius drabužėlius vilkėdama, o dabar ji mano vilki“, – šmaikštavo humoro gyslelę turinti Liucija.

Danutė Kazimiera pridūrė, kad po karo kelios trobos naujos buvo pradėtos statyti, kur kolūkis leido. Būtų buvę geriau, jei namas stovėtų toliau nuo kelio. Teko atsitverti nuo jo tujų siena. Tačiau kelininkai įsakė jas apgenėti, kad neužgožtų kelio.

„Kelias nutiestas per mūsų sodą. Čia mūsų žemė, bet neturime geodezinių matavimų. Ką padarysi. Tai būtų vėl kita pokalbio tema. Kitoje kelio pusėje tėvas ir trobą norėjo statyti, kur senoji trobelė stovėjo su ūkiniais pastatais, bet negavo leidimo. Vėliau tėtis su pagalbininkais rogėmis klėtį persitempė čia. Kitoje kelio pusėje liko klojimas, daržinė, molinis tvartas. Buvo nepatogu per kelią vaikštinėti į tuos pastatus. Be to, tie statiniai jau buvo pasenę. Vėliau tėvai pasistatė ir ūkinį pastatą prie naujojo namo. Klojimą nugriovė.
Sodas per tiek metų ir palei šią sodybą suvešėjo“, – sakė Danutė Kazimiera, o jos sesuo Liucija, žodžio kišenėje neieškanti, smagiai pridūrė, kad čia jau tikros džiunglės.
Taigi džiunglės džiunglėmis, o žalumos sodyboje tikrai nestinga. Viskas gražiai sukomponuota, susodinta, jaučiama visur, kad žmogaus rankos pridėta.

Grįžo į gimtinę

Danutė baigusi studijas grįžo gyventi pas tėvus į Virbališkius. Pavyko ir paskyrimą gauti į šio kaimo mokyklą. Tuo metu išvyko jauna pora susituokusių mokytojų. Taigi buvo likusi lituanisto vieta.

Jau miręs Danutės vyras Alfonsas Sokas buvo kilęs iš Kupiškio. Jis Virbališkių mokykloje dėstė fizinį lavinimą, darbus, matematiką. Pastarojo dalyko mokytojo kvalifikaciją įgijo baigęs Vilniaus pedagoginį institutą.

Danutė Kazimiera Sokienė su anūku Luku.
Šeima susilaukė trijų sūnų. Vyriausias Arnoldas gyvena Virbališkiuose, dirba „Narjantoje“. Viktoras – policijos pareigūnas. Jis taip pat buvo pasirinkęs mokytojo kelią, bet toliau tėvų tradicijų nebetęsė. Trečias sūnus Modestas gyvena Šiaulių rajone. Dirba individualiai įvairius medžio darbus, užsiima amatais. Jis Šiaulių universitete yra įgijęs dailės mokytojo specialybę. Danutė Kazimiera parodė pastato nendrių stogo nuotrauką. Tą stogą dengė jos sūnus. Moteris džiaugėsi sulaukusi šešių anūkų.

„Gal ir gerai, kad gyvenimas taip pakoregavo, kad sūnūs nemokytojauja. Mokyklose mažėja mokinių, jos uždaromos. Pedagogai priversti ieškoti kitų darbų.
Pykstu, kad ministrai ne tos sferos vadovauja. Reikėtų išmanančių žmonių. Politiko kelią anksčiau dažniausiai rinkdavosi teisininkai, ekonomistai. O dabar – kas tik nori. Tobulėti žmogui, žinoma, niekas neuždraus.

Man labai gaila uždarytos Virbališkių mokyklos. Ten buvo viskas mūsų, daugiausia vietinių, mokytojų rankomis suvežta. Kolektyvas nuostabus buvo. Ir aplinką visi kartu tvarkėme. Kai dabar viskas yra lyg po gaisro, atrodo, kad visas mūsų darbas buvo beprasmiškas“, – kalbėjo vos tvardydama ašaras pašnekovė.

Apie mokinius

Visgi mokykloje sklandžiusi pagarbos gimtajam žodžiui, savo krašto istorijai dvasia paliko pėdsaką ir buvusių mokinių sąmonėje. D. K. Sokienė paminėjo, kad tarp buvusių mokinių virbališkiečių yra įvairių specialybių atstovų, bet nemažai ir humanitarines, meninės pakraipos specialybes pasirinkusių. Antai lietuvių kalbą ir literatūrą studijavo Palmira Keršulytė, amžinatilsį Regina Jusytė-Urbonienė. Mokykloje veikęs bibliotekos fakultatyvas, matyt, turėjo reikšmės, kad nemažai mokinių pasirinko bibliotekininkystės studijas. Iš šio krašto kilusi Regina Švelnytė-Usienė yra Šakių rajono bibliotekos direktorė. Rima Vaitiekūnaitė dirba bibliotekininke Šiauliuose. Lidija Barzdžiukaitė-Mačiulienė triūsia Virbališkių bibliotekoje. Vitalija Vaitiekūnaitė ugdo etnografines tradicijas Kupiškio vaikų darželyje-lopšelyje „Obelėlė“. Vitalija Vireliūnaitė studijavo architektūrą, dainavo „Liepaičių“ chore, užsiima karpiniais.

Gydytoja tapo Jovita Čiurlytė. Amžinatilsį Liudvikas Augulis baigė Maskvos fizikos universitetą, buvo Kauno technikos universiteto docentas.
Buvę mokiniai vis dar rengia susitikimus. Atvažiuoja į svečius, aplanko.
Liucija lyg rimtai, lyg juokais prasitarė, kad rengiasi pradėti rašyti svečių registracijos žurnalą.

Darbų tąsa

Danutė Kazimiera toliau tęsia ir kraštotyrinę veiklą. Daug gauna laiškų iš įvairių interesantų. Bendrauja su buvusiais kraštiečiais Linu Vidugiriu, Algimantu Zolubu. Ji yra Vilniaus kupiškėnų klubo garbės narė.
Aplankai su kraštotyros dokumentais, knygos tvarkingai suguldyti lentynose darbo kambaryje. Abiejų seserų knygų pilna ir klėtyje šalia senų giminės kraičio skrynių ir kitų etnografinių daiktų.

„Nekyla ranka tomis knygomis atsikratyti. Dalį padovanojome Kupiškio socialinės globos namams. Kiekvienas senas daiktas mums brangus – kažkieno dovanotas ar parsivežtas iš svetur“, – sakė Liucija.

Moteris teigė, kad joms su sese tikrai nėra kada nuobodžiauti. Tik sveikata nebe ta. Toliau iš namų retai kur beišsiruošia. Gerai, kad turi daug pagalbininkų. Užsuka artimieji. Padeda aplinką tvarkyti, apipjauna žolę. Paslepia nuo Danutės dalgį, kad negriebtų pati pjauti. Visgi sesuo yra vyriausia daržininkė, tiekėja, o Liucija jų namų „restorano“ direktorė, pagrindinė „pakajauka“ (kambarinė), kaip tėvelis sakydavo. Danutės anūkas Lukas, Arnoldo sūnus, – pagrindinis jų tiekėjas ir kelneris. Iš parduotuvės pagal sąrašą prekes atveža. Ledai ir saldainiai nesąrašinės, bet privalomos prekės! Taigi jų namuose toks griežtas darbų ir pareigų pasidalijimas. „Lyg mokykloje“, – tarsteli su šypsena Liucija.
Su seserimis apžiūrime klėtelėje sukauptus turtus, pasigrožime žydinčiais kiemo gėlynais, pafotografuojame ir atsisveikiname.

Tauragiškė Ona Olechovienė apsiprato Virbališkiuose.
Suvilioti gerų gyvenimo sąlygų

Trumpai stabtelėjome prie sodybos, kur birbė žoliapjovė.
Pievą sode pjaunanti moteris sutiko pasišnekėti. Sužinojome, kad čia Vidmanto ir Onos Olechovų kiemas, o žolę pjauna pati šių namų šeimininkė.

„Virbališkiuose apsigyvenome apie 1987 metus. Aš esu kilusi iš Tauragės, o vyras – iš Joniškio. Atvažiavome čia iš Šiaulių rajono. Ieškojome darbo. Aš esu zootechnikė, o mano vyras veterinaras. Virbališkiuose vyrui buvo pasiūlytas darbas pagal specialybę, aš irgi fermoje įsidarbinau, vaikai iškart gavo vietą darželyje, įsikūrėme alytnamyje. Geros gyvenimo sąlygos suviliojo pasilikti šiame krašte. Apsipratome.

Vėliau dirbau mokyklos virėja, valytoja. Čia darbavausi, kol ją uždarė. Šiuo metu ūkininkauju namie. Turime 15 ha žemės – 3 ha nuosavos, o kitą nuomojame. Tai daugiausia ganyklos. Mat laikome 10 melžiamų karvių. Ką darysi, pensija dar man toli. Vyras dirba Kupiškyje, viename iš prekybos centrų. Jo darbas susijęs su veterinarija“, – pasakojo apie save moteris.

Olechovai užaugino du sūnus. Vienas dešimt metų gyvena Anglijoje. Antras su sūneliu – pas juos, padeda ūkyje. Vienintelis anūkas Edvinas – senelių džiaugsmas.
Pašnekovė tvirtino, kad dirbant, laikant ūkį kaime tikrai galima pragyventi. Deja, Virbališkiai tuštėja. Nemažai sodybų atgyja tik savaitgaliais ar vasarą.

Istorijos skraistę praskleidus

Kodėl kaimas pavadintas tokiu vardu, niekas nebeprisimena. Istoriniai šaltiniai byloja, kad Virbališkių pavadinimas jau minimas 1603 metų Kupiškio valsčiaus kaimų sąrašuose. Anksčiau šis kaimas vadinosi – Vidžiūnai.

Apie Virbališkių kaimo praeitį, apie senąsias virbališkiečių tradicijas, kaimo amatininkus, mokytojus, kaimiečių buitį bene daugiausia informacijos yra surinkusi šviesaus atminimo mokytoja Aldona Čiurlytė ir mokytoja Danutė Kazimiera Sokienė. Dalis šios informacijos yra sudėta į knygą „Keliai veda Kupiškin“, išleistoje 2000 metais.

D. K. Sokienė toje knygoje rašo, kad senovėje virbališkiečiai buvo Pajuodupės dvaro lažininkai. Iki kėlimosi į vienkiemius Virbališkiai buvo didelis kaimas. Čia gyveno 52 žemių savininkai. Iš jų net 25 buvo valakininkai. 18 valstiečių valdė po pusvalakį. Buvo ir keli mažažemiai. Iš viso kaimo žemės plotus sudarė 28 valakai. Keliantis į vienkiemius buvo sudaryta ūkininkų komisija, į kurią išrinkti Antanas Barzdžiukas, Laurynas Katelė, Ignas ir Romas Vaitiekūnai, matininkas ir kiti žmonės. Žemę suskirstė pagal rūšis. Geriausios žemės už turimą valaką gavo po 15 ha, o blogiausios – net iki 60-ies. Vėliau šeimos naujus sklypus dar išsidalijo tarp savęs.

Kraštotyrininkė mini, kad svarbų vaidmenį vaidino kaimo žmonių sueigos. Jos vadintos pulku. Į tą pulką sueidavo visi ūkių šeimininkai nutarti, kada pradėti mėšlavežį, ganymą, šienapjūtę, rugiapjūtę, kada taisyti kelius. Pulke samdė kerdžių. Pulkas galėjo ir ką nors nubausti.

Per Pirmąjį pasaulinį karą kaimas atsidūrė fronto linijoje ir buvo sudegintas. Išliko tik kelios sodybos. Kol pasistatė naujas trobas, žmonės glaudėsi išlikusiose jaujose, klojimuose, mokykloje, valsčiaus savivaldybės pastate.

Kolūkinės santvarkos metais, prasidėjus laukų melioravimui, žmonės vėl buvo priversti keldintis į kaimą. Tuomet atsirado ir mūrinių namų.
Pasak D. K. Sokienės, į kolūkį „Upelis“ kaimo žmones tiesiog surašė 1949 metais. Pirmininku buvo išrinktas virbališkietis Romas Katelė. Po metų „Upelis“ sujungtas su Laukminiškių kolūkiu, o pirmininku išrinktas laukminiškietis Leonas Keršulis. 1954 m. šis kolūkis sujungtas su „Mituva“. Ūkis dar ne kartą reformuotas, kol buvo pavadintas Virbališkių kolūkiu. Pirmininkaujant Broniui Inapui bendras kolūkio žemės plotas sudarė 2990 ha, iš jų –1748 ha dirbamos.

Virbališkiuose 2010 m. gegužės 21 d. atidengtas paminklinis akmuo senajai mokyklai atminti – Gedimino Kaluinos ir Žybarto Simonaičio iniciatyva, padedant vietiniams gyventojams.
Autorės nuotraukos
Iš mokyklos istorijos

Apie Virbališkių kaimo mokyklą informacijos galima rasti Lietuvos centriniame archyve saugomoje knygelėje, pavadintoje „Pamiatnaja knižka Vilenskovo učebnevo okruga na 1874 g.“. Čia rašoma, kad mokykla įsteigta 1867 metais. Tuo metu ir vėliau joje dirbo rusų tautybės mokytojai Afanasij Kirilov, Platon Valujev, Grigorij Rutkovskij ir kt. Vėliau mokytojais paskiriami lietuviai – 1908-aisiais V. Sakalauskas, apie 1915–1916 m. Juozas Kirstukas, 1918-aisiais darbavosi Ona Černiūtė. Po Pirmojo pasaulinio karo pradžios mokykloje moko šie mokytojai: 1920-aisiais M. Majauskaitė, 1921 m. A. Gudaitė, 1922 m. – M. Šukytė, 1923 m. Šimonelienė, 1924–1925 m. Elvyra Čiurlytė, 1926–1934 m. Ona Paurytė, Elena Martinėnaitė-Vanagienė ir kt.

Didelę kultūrinę veiklą šiame krašte atliko P. Šimonis, mokytoju dirbęs 1935–1939 metais. Ypač buvo aktyvus jo vadovaujamas jaunųjų ūkininkų ratelis. Buvo organizuojami renginiai, vaidinimai mokykloje.

1949 m. Virbališkių pradžios mokyklos patalpose atidaryta septynmetė mokykla. Pirmoji direktorė buvo V. Puzinienė.
1960 m. ši mokykla perorganizuota į aštuonmetę. Aštuoniolika metų jai vadovavo Aldona Čiurlytė. Nuo 1978 metų direktore buvo D. K. Sokienė.

1990 m. pastatytas naujasis mokyklos pastatas. Pagrindinė Virbališkių mokykla 2004 m. perorganizuota į pradinę ir veikė kaip Kupiškio Povilo Matulionio pagrindinės mokyklos skyrius. 2009 m. mokykla čia visai uždaryta.


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Adeodatas, Emilas, Emilė, Emilija, Emilijonas, Emilijona, Judita, Rama, Ramantas, Ramantė, Ramvydas, Ramvydė, Ramė, Ramys, Ramotas, Saulenė.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt