Kupiškėnų mintys

2024 m. balandžio 27 d., šeštadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos

SLAVINčIšKIO ISTORIJA LAUKIA TYRINėTOJų

Ingrida NAGROCKIENÄ–

2016−07−21

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Plečiantis pramonei, kai kurios senosios Slavinčiškio sodybos buvo iškeldintos.
Slavinčiškį šiandien galima būtų vadinti pramoniniu Kupiškio pakraščiu – visai šalia miesto įsikūrusį kaimą aptūpusios kelininkų, dujų bazės bei kitų kelių įmonių būstinės. Tačiau seniau Slavinčiškis buvo didelis kaimas, kurio gyventojai gyveno ūkiškai ir džiaugėsi darnia kaimynyste.

Neužrašyta istorija

Slavinčiškio kaimas yra įsikūręs 600 metrų į pietryčius nuo Kupiškio. Pavienėmis sodybomis apgyvendinta vieta šiandien – ramus priemiestis, su pavasarį žydinčiais sodais, kur kartais pakvimpa kelininkų gaminamu asfaltbetoniu, geležinkelio bėgiais.

Gendra Dačiulienė gali papasakoti, ką apie Slavinčiškį išgirdo iš senųjų kaimo gyventojų.
Kokia šio kaimo istorija, šį kartą neparašysime. Kupiškio viešoji biblioteka, muziejininkai negalėjo pateikti jokių rašytinių šaltinių, kur būtų duomenų apie Slavinčiškio susikūrimo pradžią. Tokie faktai kol kas slypi archyvuose ir laukia eilės, kada bus paviešinti.

Tačiau iš senelių pasakojimų šiokios tokios informacijos turėjo patys minėto kaimo gyventojai. Tiesa, čia gimusių ir augusių dabar Slavinčiškyje jau labai nedaug.

Viena tokių kaimo senbuvių – Gendra Dačiulienė. 1943 metais gimusi moteris šiandien viena gyvena atokioje sodyboje, kurią statė dar jos senelis su tėvu.

Slavinčiškyje gimusi Gendra Dačiulienė neišsižada ūkio.
„Prieš kelerius metus nupjoviau eglę prie namų, kuriai galėjo būti gerokai per 100 metų. Geniai pradėjo kalti jos viršūnę, tai aišku, kad medis sukirmijęs ir gali bet kada nugriūti. Pabijojau ir nupjoviau“, – sakė G. Dačiulienė.

Hercogienės miškai

Minėta eglė, anot jos, galėjo būti dar iš tų laikų, kai jos sodybos vietoje plytėjo dideli miškai.

„Pasak žmonių, kai hercogienė buvo priversta bėgti iš čia, tai dar spėjo išsikirsti visus savo miškus ir paliko tik jaunuolynus. Ta eglė ir buvo vienas iš likusių medžių. O kas ta hercogienė, kur gyveno ir nuo ko bėgo, niekas nebežino“, – kalbėjo G. Dačiulienė.

Šalia tos eglės tuščiame lauke sodybą savo šeimai statė pašnekovės tėvas ir senelis. Dabartinė šeimininkė teigė mačiusi 1939 metų datą, išrėžtą ant pastatų, tai ir galėjo būti sodybos įkurtuvių metai.
G. Dačiulienės senelis jaunystėje buvo išvažiavęs į Ameriką užsidirbti. Ten sutiko ir savo žmoną.

„

Dabar, pasak Slavinčiškio gyventojos Gendros Dačiulienės, darbo bijo ir kaimo žmonės.
Mano senelis buvo mėgstantis pagerti. Močiutė buvo žemaitė. Jie susitiko Amerikoje. Senelis prikalbėjo, kad jaunai merginai nieko nereikės veikti Lietuvoje – tik po sodą obuoliauti. O kai grįžo, tai tikrai prisiraškė obuolių – gyvenimas buvo nelengvas“, – pasakojo pašnekovė.

Kaimas – pilnas vaikų

Nelengvas buvo ir G. Dačiulienės tėvų gyvenimas. Šeimoje gimė trys vaikai, tačiau dabar likusi tik dukra – jos broliai mirė jauni.

Pašnekovės vaikystėje kaimas buvo pilnas vaikų. Visoje gyvenvietėje buvo apie 40 sodybų. Žmonės daugiausia dirbo žemės ūkyje, vėliau ėjo dirbti į Skodinių tarybinį ūkį.
Vaikai mokyklą lankė Kupiškyje.

„Kiek vaikų tada buvo. Prisimenu, kad eidavome į Kupiškį per molynus. Rudenį guminiai batai į molį klimpdavo, vasarą per dulkių sluoksnį brisdavome“, – šypsojosi ponia Gendra.

Poniški kokliai

Dabar, pasak kalbintos moters, gyventojų Slavinčiškyje mažiau nei pusė. Jaunimo iš viso nėra. Jos pačios vaikai jau išvažinėję. Tik retkarčiais galinti pasidžiaugti artimaisiais.
Didžiausias jos rūpestis šiandien – ūkis. Moteris augina naminius paukščius, ožkas.

„Tikriausiai vienintelė likau, kuri turi gyvulių Slavinčiškyje. Karvę pardaviau prieš kelerius metus dėl sveikatos, dabar ožkytes auginu. Žmonėms dabar nebereikia gyvulių. Skundžiasi, kad darbo nėra – kaime tai jo visada yra, tik ne visiems toks darbas pakeliamas“, – kalbėjo G. Dačiulienė.

Vieniša moteris vis dar augina daržus. Vienais metais ruošdama dirvą moteris aptiko ir šio kaimo istorijos pėdsakų. Rinkdama akmenis iš žemės ji netikėtai atkasė pelenus ir krosnies koklių nuolaužas. Šie atrodė iš brangių namų.

„Žmonių pasakojimu, anoje pusėje gatvės buvo Slavinsko dvaras. Esą nuo jo vardo ir kaimo pavadinimas kilęs. Jis turėjo spirito bravorą. Gal iš jo dvaro tie kokliai ir buvo, nes tokių paprasti žmonės tikrai negalėjo turėti. Radinį atidaviau vaikams – dabar net nebežinau, kur jie“, – pasakojo pašnekovė.

Į Slavinčiškį Genovaitė Riaubienė su vyru atsikraustė prieš du dešimtmečius.
Atsikėlė auginti gyvulių

Mažai ką iš Slavinčiškio istorijos težinojo ir į šį kaimą prieš dvidešimt metų iš Kupiškio atsikrausčiusi Genovaitė Riaubienė. Ji su vyru čia atsikėlė iš miesto ketindami auginti gyvulius – nusipirko seną apgriuvusią sodybą su 3 ha žemės.

„Turėjome mieste didelį namą, bet likome dviese ir nebereikėjo tiek. Kraustėmės į Slavinčiškį galvodami čia auginti gyvulius. Dabar jau nebeturime tam sveikatos – laikome tik šunį. Vyras dar stipresnis – apeina laukus, šienauja, mano darželius apžiūri. Aš jau sunkiau vaikštau“, – kalbėjo pašnekovė.

Sodybos teritorijoje Riaubų vaikai pastatė saulės elektrinę. Jos elektra tėvai nesinaudoja, nes per brangu.

AplinkÄ… tvarkyti dabar daugiau tenka GenovaitÄ—s vyrui.
AutorÄ—s nuotraukos
„Vaikai išvažinėjo kitur gyventi, likom tik mes. Visame kaime nėra mokyklinio amžiaus vaikų. Beveik visi – pensininkai. Sueiname su kaimynais, bet jau retai juos aplankome, nes sunku išeiti. Vyras dar iki parduotuvės mieste nuvažiuoja, o aš tik susiskambinu su kitais“, – dejavo šeimininkė.

Moteris šiltai pasakojo apie kiekvieną kaimo sodybą ir joje likusius gyventojus. Kai kurios sodybos buvo iškeldintos, kai čia ėmė kurtis dujų pilstymo stotis. Prieš pat G. Riaubienės sodybą yra kelininkų teritorija. Pašnekovė pasidžiaugė, kad jau kuris laikas čia nebegaminamas asfaltbetonis, nes per tokius darbus būdavo neįmanom net į kiemą išeiti.
Slavinčiškiuose gyveno žinomas sodininkas, bitininkas, ūkininkas mėgėjas Gaudentas Šilinis. Jo sodyba ir dabar traukia praeivių akį.

1930 m. šiame kaime gimė Lietuvos energetikas, nusipelnęs inžinierius Vytautas Petrulis.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Anastazas, Aušra, Aušrė, Aušrinė, Aušrius, Aušrys, Gotarta, Gotartas, Gotartė, Gotautas, Gotautė, Sidona, Zita, Žydrė.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 009 981

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]