APÄ— IÅ¡MOKAS... NENOBODžIAI...  (1)

2013−04−13

Govus išmokas ar algas, kaimi sujudimas,
Linksminas diedai, bobutas ir žvalus jaunimas.
Kai užbliauna, uždainuoja, nėt musios išgaišta,
Vorai loksto, plyšiuos lenda, jilgom įsitaiso.

PAKALBÄ—KIME KUPIÅ¡KÄ—NIÅ¡KAI  (2)

2013−04−06

Labai džiaugiamės, kad šiais, Tarmių metais, atsiranda vis daugiau mūsų laikraščio skaitytojų, kraštiečių, kurie nepamiršta kupiškėniškos kalbos ir savo kūryba pasidalina su visais.

SEPTYNIOS MYLIOS GELAžINIO TILTO, AžU TO TILTO €“ LELIJA  (1)

2013−03−30

Paskutinį nedėlių Velykų kėp laukdavom!
No Varbos prodadam kiaušinius skaityt. Moža kiaušinių buvo, vištos valai prodada dėt. O lig Varbai kų sudada, laikai pyrogan įdėt, tai vėl kur, o po Varbai dožymui. Paskutinį nedėlių apsižiūrim, kų kepsma Velykom, kiek miltų baliko. Mas kė augom, to pačiu sunkiausiu čėsu, valcų nebuvo, o buvo rozovas pyrogas. Rozovas tai prastai girnom moltas jovas, prostas ragaišis. Pusvalciai kė būdavo, tai jau pyrogas gėras, gėros Velykos bus.

VARBA PLOKA, NE AÅ¡ PLAKU! PAGANYK TELYčIų, NEPAMÄ—SK TRINYčIų  (1)

2013−03−23

Mūsų krašti ėglys (kadugys) yr varbų varba. „Varba – tik ėgliukas. Parsinešiau do jaunystaj iš pakrūmas ir pasisodinau daržely prė lungo“ (S. Varnauskienė, g. 1915 m., Gindvilių k.).
Lėtuviai do žiloj sanobaj Gyvybas medžiu laikė visadu žolių ar unksčiausiai sprogstuntį mėdį. Ir žalia spalva – stabuklinga, bo ji rodžia gyvybį, pavoserį, atogina no piktybių. „Ėglio medėlio raikia varbai. Ėglys svarbiausia, o visa kita tik kvėtkai, tik grožyba. Ėglio su arkliuku parvaždavo varbai. Kė baigia rūkyt masų, tai įdada ėglio, dėl to kvėpia. Parvaža ėglio, tai mas pojemam bant šakėlį ir užkasam sniegi. Žaluma būna graži, kėp ir žalėsnis pasdoro. Žalumos norėjos“ (M. Dovydėnienė, g. 1922 m., Gindvilių k.).

Å VINTI PAUKščIAI  (4)

2013−03−16

Lėtuviai unksčiau paukščius mylajo, gorbino kėp dievus.
Švinta Dievo paukšta moteriško prigimimo karvėlis – geriausias tarpinykas tarp žmonių ir dėvų. Tikėta, kad karvėlis, pasvertįs švintu Dvasiu, nuskrenda iš žemas dungun, ti dėvom apsoko visus žmonių prošymus. Jėgu karvėlis sukinėjas ar tupia prė mergėlas daržėlio, jinai grait ištekės. Katruos namuos gyvana karvėliai, tos namus aplinkia neloimas, netrinkia parkūnas.

ŽVAIGžDžIų SIETAS AUKÅ¡TAI €“ DO TOLI PAVOSERIS  (5)

2013−03−09

Sanobaj lėtuviai gorbino Saulį, Mėnulį ir žvaigždas. Nemožna dungun rodyt pirštu, jėgu raikia, rodyk tik visu runku. Kas rodžia, tom nudžius ar nupus pirštas, ar nutrinks Parkūnas. Saula, žvaigždas nemėgia, kad jas badyt pirštais, ir golia žmogų įtrauktėn dungun ar nuslaidį sudėgyt. Vėliau atsirodįs yr pasokymas: rodysi pirštu dungun – Dievui akis išbadysi, o tai jau didala nuodama. Jėgu netyčiom parodai pirštu unt Saulį ar Mėnulį, raikia pačiom kųstėn tų pirštų lig kraujo, tadu nekinkia. Saulan nepridingtom akim golia žiūrėt žmogus, katras nėr padorįs didalas nuodamas.

JAU čIA VOVERSÄ—LIS čIRKÅ¡T čIRKÅ¡T čIRKÅ¡T  (4)

2013−03−02

Sanais čėsais, kė do žmonas gyvano iš medžioklas ir Žėmas visokių gėrybių, tai jė labai laukdavo pavoserio. Tadu mislyta, kad šilumų unt sparnų atonaša paukščiai. Tė seni čėsai iš atmintės neišėjo, neišdulkėjo, tabar gyvi lėtuvių kalindoriuj – pagerbti paukščių vardais.
24 vasario yr voversėlio, čyrulio diena. Mat vėversiukas pirmas sugrįžta gimtinan ir čirkš čirkš čirkšt – jau rogina uksčiau kėltis.

MYLU MYLU GLUST, PRÄ— Å¡IRDALAS SPUST  (9)

2013−02−09

Jūsų mylista – sokom tom žmogum, katrų gerbiam, myliam. Mylista – do reiškia malona, dovana, geradarysta. Dievo dovana – tai jau įgimta gera savyba: nugi gražumas – tai Dievo dovana. Dievo apdovanotas – tasai, katras daug ko turia: tokio omžiaus mažai sulaukiusių jyra žmonių, aš jau omžium Dievo apdovanota.

      ...   2    3    4    5    6