Kupiškėnų mintys

2020 m. rugpjūčio 10 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

Kupiškėnų kertala

APĖ MIRUSĮ ARBA GERAI, ARBA NIEKO

Palmira KERŠULYTĖ

2016−10−22

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Dažnai gi mon soko tatulyta, kad laiko niekas neatlaiko. Žmonas su sauli negyvana, preina laikas ir mirk. Va, žiūriu pro lungų, ale tai mėdžiai kad išskrido, kai katrė čysti ba lopų kėp tiktai. Subjuro orai, ko banorėt, lapkričio toj mano. Oi, tasai lopų kritimas, ir ošen gol grait nukrisiu?.. Kiek ti vargų, klapatų visokių, ir suvada žmogų. Tėp va ausys ir skumba liūdna dainala: nukrisdami tė lapėliai teisybį paroda, mūsų brolių brolužėlių dalis nevėnoda...

Daugyba šitos dainos punktėlių buvo, ale jau užsimiršo. Katusudau, tokia užuomarša likau, vienų misliju, kitų ažmirštu. Kartais ir apė kų sakau, užmirštu tėp striukai, savo kaimo žmogaus pavardas nebaatomanu. Ūžia trinkia galvoj, nebar dora, kad graičiau tik numirčia. Aidama užmingu, akys šmaklos motos. Bant vienas doiktas turia pagėst prėš mirtį. No smertės nėr žolalių, no jos po puodu nepasvoši. Ir duntų giltina neskaito, stovja no nosės par sprindį. Nebabijau ošei ir mirtėn, ale kad nebijai, tai ir neina artyn smertis. Pats gi nepasimsi nei gyvėnimo, nei mirtės. Nemirs, do ir su kūlali neužmušta! Gerai gol būt, kad numirčia – vietų atlaisčia. Ošen tėp misliu: mirk, kė gaili, kom gi lauktėn, kol nebagailas. Ošen gi čia gimus, augus ir mirtėn čia noriu, niekur kitur. Kapėlis mono – pasilsėlis bus mono, o dobala – tėviškėla. Visi čia man pažįsta, mylia. Jėgu manį negerbtų gyvos, tai ir numirusios neraikia.

Čirrr... Vėl terškia tiliponas. Tatula skumbina, boras, kom kožna diena ošen miesti, ar koks ti mirtinas raikalas, soko, ne bundalas pirk, ale aik, kapelius pataisyk. Žinau ir ba jos bumbosijimo, kad raikia gražiai aptaisytėn prėš Visų švintį kapus nuvėjus. Tadu tik mirga mirga žvakėlas unt visų kapų. Kėp uždaga žvakelas, nors ir neik namo.

Nebais kėp anųdėn unt kapų po pėtų valai. Grėbiu lapus prė savo kapėlių, pokeliu golvų, linguoja ir linguoja toks boltas prė vieno kopo, mon ir plaukai piestu atsistojo, kėp čia golia būt. Tikrai gol išėjįs iš kopo žmogus ir siūbuoja, plavana. Gerai, kad visako asu močius, tai grait prajo boila, žiūriu, gi ožka, užsigulus unt kryžiaus, mėdį graužia, ir vaidanas, bolta, matai. Tunkiai vis mon tėp ėsčia, vaidanas, kė žmogus nepasilsajįs esi. Anųdėn unt kalnalio nuvėjau, žiūriu, kėp saulyta sada, tik švyst švyst aplink baržų boltas arkliukas loksto. Kojos mono kėp įkoltos žemas, vėl strikt strikt strikt arčiau boltas toks, pavakarys, pabaidžiau, misliu, negi koks vaidanas, o čia triušio būta. Unt kapėlių nesakydavo, kad vaidanas, ale tėp kokios pakrūmas ar jaujoj, ar kė žiburį ažgesina. Tėvėlis yr sokįs, vienųnokt jaujoj nedovįs mėgot nei kėp, vaidanas kad pristojįs prė ausiai, tu sau, aš tau, tu sau, aš tau – sokįs. Gol tik šidydavo vaikus, ko gi dabar nebar nei roganų, nei vaidanų. Katras moka geriau maluot, tas ir gundana.

Kažin ko šindėn tėp smūtna unt širdės? Apmisliau visus kaimynėlius, giminalas, katrė jau sanai unt kalnalio... Čirrr... Tatulyta vėl skumbina! Ažmiršus gi do mon visa apsakytėn, buvus mat kaimyno pagrabi. Visi supuolį, sutaisį, iškėlį pograbų kėp raikia. Buvįs vargoninykas, brat, balsų turia, gėdot pakasynos, visur jis. Buvį ir triūbinykai. Ne pograbas, o didžiausia giminas švinta, kokių tik lėtuvis pažįsta. O nabošnykas, Dieve, duok jom dungų, gyvas būdamas nėdovįs volios nė počiai, nė vaikom, visa unt savo buvo pastotįs, tėp su žiburiu jieškojįs pričinių, ir dirbtėn nelabai, tunkiai, žiūrėk, palaidžia sprandžinas par ūlyčių ir lakia krautuvan. Gol ir mirįs iš piktumo, vienas, ba žvokės, ba kokios maldos...

Oi, niekur nerasta tokios stačiadūras kėp mono tatulyta, savo kupros nemoto, gol su Dievu susdūrus pirštais, žino, kas ir rytoj bus. Gerai ir soko, girk dienų vakari, o žmogų pagrabi. Ošen misliu – oniolas aplais, vėlnias atais, vienas žmogus nebūsi, kėp gyveni, tėp, bat gražiai pakavojo.


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Aistė, Aurimas, Asterija, Astra, Laurynas, Lauryna, Norimantas.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt