Atrošė loiškų mono dabotinis, kėp tu gyveni, klausia, labai pasilgįs, vis rošo, kad ošen jom buvus skaisti kėp rožė, meili kėp alkanom duona. Mergiota buvus puiki, kėp nupiešta! Ir vis kožnų laiškėlį tėpos prodada – oi, neraudok, mergėla, neraudok, rūtytala, aš tau parašiau morgų gromatalį. Laiškais do ir dabar slapčiu suslaidžiam, tabar tokia slaptis padaryta, niekas ir nežino kur, draugėla mono poštinykė, tai ti podada mon loiškų. Vis ir pasarmotija, vyrų gėrų turi, o su kavalierium groji. Nieko negaliu padarytėn, širdis savo gieda. Tai kad jaunystaj mas labai draugovom. Buvom susdabojį, meilan didalan abudu inskliopijį, vis dainuodavau klausdama, kur tu manį padabojai, ar bažnyčioj po bobinčium, ar tarp mergėlių stoviunčių?...