Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 20 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Kamara

KODĖL ŠVEDUKALNYJE SUOMIŲ KARIŲ BROLIŠKAS KAPAS, – JAU NEBE MĮSLĖ

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2007−07−28

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Ne dažnai taip pasitaiko, kad vienoje vietoje susidurtų du įdomūs istoriniai faktai.Tačiau nuo Skapiškio miestelio šiaurės vakarų pusėn už pusantro kilometro taip yra.Totorių kaimas ir Švedukalnis.

Kitataučių - iš Pietų ir Šiaurės

Pasak rašytinių šaltinių, Totorių, Totoriškio kaimų pavadinimai sietini su Vytauto Didžiojo laikais, kai šis Lietuvos kunigaikštis, išplėtęs savo valdas iki Juodosios jūros, leido žmonėms iš anų kraštų kurtis jo prigimtinėje Lietuvoje. Taip pietiečių, tamsesnio gymio ir rudaakių žmonių, ir pasklidę tarp mūsų. Tad jau nuo 14 amžiaus ir toji aukštumėlė, nuo kurios ne per toliausiai kūrėsi kitataučių šeimos, buvo vadinama Totorkalniu. Bet po keturių šimtų metų, jau 19 amžiaus antrojoje pusėje, vietinių žmonių ji vis dažniau buvo vadinama Švedukalniu, pagaliau toks vietovardis teko ir artimiausiai jo besikuriančiai gyvenvietei.
Manykim, kad šio kalnelio, vėliau tapusio aplinkinių kaimų gyventojų kapais, pavadinimas nebesikaitalios, nors dabar kartais pasamprotaujama, kad su švedais jis kuo mažiausiai sietinas. Bet negi pradėsime vadinti Suomkalniu, nors iš mums artimiausios Skandinavijos šalies Suomijos čia palaidota net 220 žmonių.

Žygiavo į ten, kur buvo nurodyta

Kodėl anuomet būtent iki Skapiškio atkeliavo pulkas svetimtaučių kareivių?
Istorinio pobūdžio knygose ir spaudoje skelbtuose perpasakojimuose aptinkame dvejopų paaiškinimų. Esą Rusijos imperijos, kuriai nuo 1809 metų pavaldi buvo ir Suomija, caro sprendimu į Lietuvą Suomijos kunigaikštystės gvardijos trečiasis šaulių batalionas buvo siųstas neramumams, prasidėjusiems nuo 1831metų, prislopinti, o kitas – jog tas tūkstantis vyrų turėjo pasiekti Vengriją ir net Rusijos karo su Turkija frontą.Tačiau atsitiko taip, kad šiems kareiviams neteko nė karto iššauti, o jie patys buvo pakirsti tuometinei medicinai neįveikiamos ligos – šiltinės.

Jos paplitimas tarp šių kareivių aiškinamas tuo, kad buvusi labai prasta žygeivių apranga, o ypač apavas, jaunus vyrus begaliniai nuvargino tolima kelionė pėsčiomis iš Helsinkio į Peterburgą, o iš pastarojo miesto – Pietų link. Rokiškį tūkstantis išvargusių suomių karių pasiekė 1854 metų rudenį, buvo numatyta, kad čia jie ir žiemos, tačiau 1855 metų pirmomis dienomis prasidėjusi šiltinės epidemija ir kasdien pakirsdavusi po keliolika vyrų,
privertė vadovybę priimti kitokių sprendimų. Net didesnioji pulko dalis buvo perkelta į Skapiškį, nes čia buvusio dominikonų vienuolyno patalpose galėjo įrengti kareivių ligoninę. Bet užkrečiamos ligos plitimo ir čia nepavyko sustabdyti. Žiemos metu nebuvo įmanoma tuoj pat palaidoti mirusiuosius, todėl kareivių lavonus palaikydavo bažnyčios rūsiuose ir susidarius jų didesniam skaičiui su vietinių gyventojų pagalba taip be jokių drabužių ir laidodavo juos tranšėjose Totorkalnyje. Likę gyvi šio pulko kareiviai pavasarį buvo iškelti į Ukmergę, tačiau ir ten jų dar per šimtą mirė. Rašytiniuose šaltiniuose tvirtinama, kad nuo šiltinės Lietuvoje mirė per aštuoni šimtai suomių karių, o visų didžiausia jų kapavietė – Skapiškio žemėje. Mirusiųjų atminimui išvykdami bendražygiai pastatė paminklą su užrašu apie juos ištikusią nelaimę.

Mokytoją Aliutę prašydavo papasakoti

Šis suomių broliškas kapas tėvynainių buvo prisimintas Nepriklausomos Lietuvos metais, o ypač nuo tada, kai išplėtojo savo veiklą Suomių ir lietuvių draugija, įkurta 1927 metais. Jau tame susirinkime, įvykusiame Kaune, kalbėjo Skapiškio miestelio atstovas, pareiškęs, jog suomių kapavietę prižiūrės Šaulių sąjungos vietinė rinktinė. Bene 1930 metais atvykusi suomių delegacija ant Švedukalnio pastatė naują granito paminklą - 1 metro aukščio ir 70 cm pločio plokštę su mažai pakeistu ankstesniu tekstu lotynų ir suomių kalbomis.
Mokytojai Aliutei Elenai Markevičiūtei pradėjus gilintis į Skapiškio krašto istorinę praeitį, dar teko užrašyti senimo pasakojimų, kaip jie pagerbdavo suomių karių atminimą, gauti tokių renginių nuotraukų. Sovietiniais laikais toks kitataučių minėjimas būtų skaudžiai atsiliepęs, nes buvo gerbtini tik vieninteliai – Antrojo pasaulinio karo metais žuvę raudonosios armijos kariai.
Skapiškietė A.E. Markevičiūtė dabar mums sakė, jog jai vis rūpėdavę savo auklėtiniams, o bendradarbių paprašytai - ir kitų klasių mokiniams papasakoti apie Švedukalnyje palaidotus suomius. Kartą išgirdusi ir tokį patarimą: prisėsk vieną kartą ir aprašyk viską, kad bet kada galėtume pasiskaityti. Gal ir ši užuomina prisidėjo, kad pasirodytų knygutė “Skapiškis”.

Pavadinimas daugelį klaidino

Švedukalnio kaime užaugęs ir ten pat dabar su šeima ūkininkaujantis Valdas Kaladė sakė, jog apie suomių kapavietę sužinojęs tik pastaraisiais metais, kai pasirodė A. E. Markevičiūtės knygelė apie Skapiškio krašto praeitį, taip pat iš rajono laikraščio straipsnių apie mūsų kraštiečių ir pačių suomių pastangas tinkamai sutvarkyti tautiečių kareivių kapavietę, čia buvusias iškilmes. Anksčiau jis manęs, kad čia palaidoti kažkuriame kare žuvę Švedijos kariai. Ant šio kalnelio esančiose kaimo kapinėse yra palaidotų šios šeimos artimųjų, tad nuėję jų kapelių aplankyti, stabteli ir prie paminklo suomiams.

Gėdą užtraukė atklydėlis

Kiek kartų skapiškėnų apie tą įvykį kalbėta, tiek sykių atgailauta, jog taip negražiai su suomiams kareiviams skirtu paminklu atsitikę.Tą gėdą jiems 1973 metais užtraukęs iš kitur atkeliavęs akmenkalys. Norėdamas pasipelnyti, jis pavogė tą granito plokštę, apdorojo ir ramia sąžine pardavė paminklo užsakovui. Pasipiktinę vietiniai ir išeiviai skapiškiečiai vis dėlto aptiko tą akmenį Adomynės kapinėse, reikalavo vagį nubausti. Tačiau buvo ne tie laikai, jog reikėtų pagal įstatymą atsakyti už suomių karių atminimo išniekinimą, o iš tuometinės Kultūros ministerijos buvo gautas atsakymas, jog šis paminklinis akmuo nebuvo saugotinų sąraše.

Iniciatyvą parodė kraštiečiai

Prireikė kone 20 metų, kad ši skriauda mirusiesiems būtų išpirkta. Atsikūrusios Lietuvos-Suomijos draugijos vadovybė išplatino informaciją apie Švedukalnyje esantį neįvardintą suomių kareivių kapą. Nedelsdami į tai atsiliepė kupiškėnų klubo Vilniuje nariai, Skapiškio inteligentai, Lietuvos atgimimo puoselėtojai. Naujasis paminklas čia buvo atidengtas 1992 m. gruodžio 3 dieną, Suomijos nepriklausomybės 75-ųjų metinių minėjimo išvakarėse.
Iškilmėse dalyvavo Suomijos pasiuntinys Lietuvoje Taisto Tolvanenas, ambasados sekretorius Mikko Makkonenas. Nuo tada kasmet prie Švedukalnio kartą ar du sustoja autobusas iš Suomijos pilnas keleivių, atvykusių pagerbti daugiau kaip prieš pusantro šimto metų čia palaidotų tautiečių.
Pasak seniūno Valdo Juškevičiaus, paprastai miestelyje šie keleiviai nesustoja. Matyt, tai ekskursijos, kurių maršrute yra ir Švedukalnis.
Todėl padiskutuojam, jog šalia rodyklės “Švedukalnis” galėtų būti ir užrašas: “Suomių karių kapas”, tačiau kokia kalba?
Seniūnas sakė, jog suomių karių kapinės prižiūrimos bendra tvarka, pieva nušienaujama, prie paminklinės lentos pasodinama gėlių. Iš čia apsilankiusių tos valstybės ambasadorių nebuvo užuominos, kad jų tautiečių atminimo vieta būtų labiau išpuošiama. Net tvorele šias kapines apjuosti nepageidauta. Gal tai nesiderina su jų papročiais. Apie vieną iš jų sužinota iš pono T. Tolvaneno – nuo kapinių turi matytis vandenys. O čia taip ir yra: nuo Švedukalnio matyti Mituvos ežeras.

Žinomos ir čia atgulusiųjų pavardės

Rajono Savivaldybės administracijos Kultūros ir švietimo skyriaus specialistas paminklotvarkai Vincas Dičkus paaiškino, jog suomių karių kapavietės Švedukalnyje tvarkymas pastaruoju laikotarpiu vyko dviem etapais: pirmiausia, kaip jau papasakota, buvo pastatyta nauja granitinė plokštė, o po šešerių metų, 1998 metų rugsėjį – ir septyni kryžiai su metalinėmis plokštelėmis, ant kurių išrašytos s visų čia palaidotų karių pavardės. Pastarosiose iškilmėse Švedukalnyje dalyvavo tuometinis Suomijos ambasadorius Lietuvoje Rauno Viemero, Gynybos kursų vadovas Pauli Leimio su trisdešimčia kariūnų, pastorius Hannu Savinainenas iš Suomijos.

Nieko stebėtino, kad po devynerių metų dažai nuo metalinių kryžių jau lupinėjasi. Bet negi lauksime, kad juos atnaujintų Suomijos ambasados darbuotojai ar pravažiuojantys turistai?
Seniūnas sutiko, jog tai nedidelis darbas.
Specialistas paminklotvarkai V. Dičkus patikino, jog atstatyti suomių karių atminimui paminklas dabar jau įrašytas valstybės saugomų registre. Su didele pagarba tariamos ir pavardės žmonių, kurie padėjo šį istorijos paminklą atkurti. Tai architektas Žybartas Simonaitis, Lietuvių – suomių draugijos pirmininkas Stasys Skrodenis, filologė Adelė Valeckienė ir dar visas pulkas iš Kupiškio rajono kilusių mokslui ir kultūrai nusipelniusių žmonių bei vietinių skapiškiečių.

Apie suomių karių kapą Švedukalnyje yra pluoštas medžiagos Kupiškio viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriuje. Ja ir pasinaudota ruošiant šią publikaciją. Beje, visa šiame aplanke esanti medžiaga prieš dvejus metus buvo pateikta ir Helsinkyje buvusiems Lietuvos ambasados darbuotojams, nes jų man dovanotoje 2004 metais Suomijoje išleistoje knygoje “Lietuvos vėliavnešys Suomijoje” – pasakojime apie Ragnar Oller, yra parašyta, jog, kaip dabar Skapiškyje atrodo suomių kareivių kapas, nėra jokių žinių.


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Felė, Felicija, Felicijonas, Felicijus, Felicita, Feliksas, Felius, Josvyda, Josvydas, Jovyda, Jovydas, Vaidvilas, Vaidvilė.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt