Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

Gyvenimo ratas

JONUI AUKÅ¡TUOLIUI €“ 130

Palmira KERÅ ULYTÄ–

2015−01−29 0

Diplomato, teisininko, publicisto Jono Aukštuolio gyvenimo pradžia – 1885 m. sausio 20 d. (vasario 1 d.) Kalnagaliuose, žmonių vadintuose Aukštuolyne.

XIX a. viduryje Kalnagalių kaimo žemės priklausė grafams Tiškevičiams. Iš grafo nupirkę žemės Aukštuoliai atsikėlė čia iš Biržų krašto, gal net iš Aukštuoliškių. „Apie būsimo diplomato Jono Aukštuolio vaikystę ir jaunystę labai sunku ką reikšmingesnio pasakyti. Žinoma tik, kad jis mokėsi Mintaujos gimnazijoje, kurią baigė 1907 m., po to studijavo Petrapilio universitete. Baigęs studijas, 1912 m. jis atvažiavo į Lietuvą ir įsidarbino Kaune teismo kandidatu ir einančiu tardytojo pareigas. Gal ir būtų likęs niekam nežinomu juristu, jei ne Pirmasis pasaulinis karas, kurio baisumai greitai pasiekė ir Lietuvą“, – rašo Kupiškio krašto istorijos tyrinėtojas Vidmantas Jankauskas straipsnyje „Jonas Aukštuolis. Kas jis?“ („Kupiškėnų mintys, 1990, 09, 18–27).

Nuo 1915 m. J. Aukštuolis visą energiją ir žinias skyrė darbui Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komitete. Jis buvo paskirtas šios draugijos centro komiteto įgaliotiniu, vedėju, rūpinosi pabėgėliais Penzoje, Samaroje, Voroneže ir kt. – centro komiteto žinioje buvo per 200 000 pabėgėlių ir tremtinių. J. Aukštuolis šioje Lietuvių draugijoje dirbo 2 metus, 4 mėnesius ir 15 d.

Tvarkant pabėgėlių lietuvių reikalus labai padėjo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komiteto pirmininko Martyno Yčo pradėtas leisti laikraštis „Lietuvių balsas“ (1915–1918 m., tai buvo vienintelis Rusijoje leidžiamas laikraštis, pasiekęs 17 000 egz. tiražą). Čia bendradarbiavo ir J. Aukštuolis, pasirašinėjęs Jono arba Kalnagaliečio slapyvardžiais. Viename to meto „Lietuvių balso“ laikraštyje J. Aukštuolis rašė: „Pabėgėlių daugybė, jais nieks nesirūpina, jų niekas nešelpia, jie tiktai badauja, net pažiūrėti baisu: suplyšę, sulysę, pamėlynavę, išputusiais veidais. Jų daug miršta... Lovų negalima gauti visame mieste. Kalsime gultus iš lentų, dirbsime šieno pagalves, šiaudų čiužinius.“ (Joana Viga Čiplytė, Žmogus – aukščiau visokios kainos, V., 2012) Pasak V. Jankausko, Pavolgyje J. Aukštuolis turėjo 88 įgaliotinius, kurie drauge organizavo labdarą, steigė dirbtuves, mokyklas, buvo gauta parama iš Rusijos caraitės Tatjanos komiteto ir kt. Išsisklaidžiusiems po visą Rusiją lietuvių pabėgėliams reikėjo ne tik pagalbos, lėšų, bet ir atsakingų darbuotojų, kurie ieškotų kelių susisiekti su vokiečių okupuotos Lietuvos organizacijomis. Nuspręsta per neutralias Skandinavijos valstybes – Švediją, Daniją – rasti kelius į Lietuvą. Po 1915 m. spalio 9–11 d. Stokholme surengtos pirmosios lietuvių konferencijos išsiunčiami Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komiteto įgaliotiniai – į Daniją Jurgis Savickis, į Švediją Jonas Aukštuolis, į Šveicariją Stasys Šalkauskis. 1915 m. pabaigoje Švedijos sostinėje Stokholme įkuriamas švedų-lietuvių šelpimo komitetas, jo vedėju patvirtinamas J. Aukštuolis. Jis užmezgė ryšius su švedų Raudonojo Kryžiaus valdyba, švedų spaudoje vis dažniau pasirodydavo straipsnių apie Lietuvą, kuriuos rašė švedų žurnalistai bei J. Aukštuolis, Ignas Šeinius, J. Savickis ir kiti. Per pusmetį nemažai nuveikę Lietuvos labui, jie „... jau buvo gana plačiai atkreipę į save švedų visuomenės dėmesį, ir niekas jau nebesakė, kad atidengta nauja tauta...“ Lietuvą pasiekė daugiau kaip 100 000 rublių, šv. Kalėdų proga lietuvių komitetas Vilniuje gavo vagoną Švedijoje pagamintų vaikiškų drabužių, avalynės ir kitų dovanų. (J. V. Čiplytės knyga)

Švedijai pripažinus Lietuvos valstybę de facto, 1919 m. sausio 12 d. J. Aukštuolį užsienio reikalų ministras prof. Augustinas Voldemaras, švedų valdžiai leidus, paskyrė Lietuvos atstovu prie Švedijos karališkosios valdžios. 1919 m. liepos 29 d. J. Aukštuolis paskirtas ir pasiuntiniu Norvegijoje. Lietuvos pasiuntinys Švedijoje, be tiesioginių pareigų, daug dėmesio skyrė ne tik spaudai, bet ir susirašinėjimui su žymiais kultūros veikėjais. J. Aukštuolis laiške Juozui Tumui-Vaižgantui svarsto apie žmogaus prigimtį, jo atsakomybę ir pareigą, pažymi, kad „žmogus, kuris ateina žemėn tik kartą ir nebepasikartoja, stovi aukščiau visokios kainos...“ (J. V. Čiplytės knyga)
Uždarius atstovybę Stokholme, J. Aukštuolis 1921–1922 m. dirbo Lietuvos pasiuntiniu Olandijoje.

1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, įsteigtas Lietuvos valstybės ministrų kabinetas, prie jo – Užsienio reikalų ministerija (URM), vėliau turėjusi departamentus. J. Aukštuolis URM Teisių-administracijos departamento direktoriaus pareigas ėjo 1922–1923 m. ir vėliau. 1923 m. buvo paskirtas atstovu Latvijoje ir Estijoje, nuo 1927 m. rugsėjo 1 d. nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru tik Estijai, o nuo 1929 m. kovo 5 d. – Suomijai. Nuo 1930 m. vasario 1 d. jis buvo URM Teisių-administracijos departamento direktorius bei nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Suomijai. 1932 m. šioms pareigoms paskirtas Čekoslovakijoje, o nuo 1934 m. rugsėjo 1 d. – Argentinoje (čia dirbo 5 metus).
J. Aukštuolis apie 1926 m. Rygoje vedė Rygos verslininko dukrą Birutę Kalninš.

Gyvendamas Argentinoje J. Aukštuolis mielai talkino žurnalui „Metraštis“ (šis leidinys buvo įkurtas kaip priemonė pasaulio lietuviams vienyti). 1934 m. iš Buenos Aires atsiųstame rašinyje įgaliotasis ministras J. Aukštuolis pasakoja apie stipriausią Berisso lietuvių koloniją – čia gyvena apie 3000 lietuvių, dauguma kurių dirba didelėse skerdyklose su šaldytuvais, yra šilko ir baldų fabrikai, didelė naftos valykla, „geras skaičius lietuvių yra čia apsigyvenusių dar prieš didįjį karą, jie jau turi pasistatę nuosavus mūrinius namus, yra keletas gerai pasiturinčių, bet mažai inteligentiškų žmonių“. (J. V. Čiplytės knyga)
1939 m. pabaigoje Aukštuoliai iš Argentinos grįžo į Lietuvą. 1940 m. pr. J. Aukštuolis buvo paskirtas eiti naujas ir atsakingas URM Protokolo departamento direktoriaus, „ceremonijų meistro“ pareigas. Dirbo iki 1940 m. rudens, nes buvo likviduota URM. Tada persikėlė gyventi į Panevėžį, dirbo rusų kalbos mokytoju Panevėžio I vidurinėje mokykloje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija).
1940 m. ruduo–1941 m. vasaros pradžia J. Aukštuoliui – paskutinieji laisvės metai, kadangi masinis žmonių trėmimas neaplenkė ir diplomato. 1941 m. birželį savo bute jis buvo suimtas ir išvežtas į Sibirą, į Kraslago kalėjimą (žmonai iš Rygos pavyko ištrūkti į Vokietiją, vėliau nusigauti į Argentiną).
J. Aukštuolis kalėjime sutiko nemažai įkalintų valstybės veikėjų: prezidentą Aleksandrą Stulginskį, švietimo ministrą prof. Juozą Tonkūną, teisingumo ministrą Stasį Šilingą ir kt. Nuteistieji, kiek leido kalėjimo sąlygos, bendravo, aptarinėdavo karo įvykius Rusijoje, Vokietijos padėtį, planavo grįžti į Lietuvą ir net nesitikėjo, kad šie susitikimai bus sekami, kad jie gali būti išduoti... 1942 m. sausio 2 d. paskelbtas įsakymas areštuoti 18 lietuvių kalinių, kalėjimo administracija greitai sukurpė „įkalčius“ ir paskelbė, kad visi nuteistieji yra sovietų santvarkos priešai. Kupiškėnų enciklopedijos duomenimis, J. Aukštuolis suimtas lageryje ir be teismo kalintas Kamsko kalėjime, 1948 m. pervežtas į Dubravlagą. Čia 1949 m. spalio 28 d. mirė nuo atviros plaučių tuberkuliozės ir išsekimo.

Diplomatas Jonas Aukštuolis už nuopelnus Estijai, Latvijai, Belgijai, Lietuvai, Italijai, Suomijai ir Čekoslovakijai apdovanotas 1-ojo ar 2-ojo laipsnio ordinais.
2012 m. užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis J. V. Čiplytės knygos „Žmogus – aukščiau visokios kainos“ įžangoje rašė, kad labai svarbu „pažinti ano meto Lietuvos užsienio politikos rūpesčius, galimybes ir diplomatijos žingsnius“, nes tik „puoselėdami savo politinę istoriją ir išsaugodami ją savo atminty, mes sujungiame savo jėgas su protėvių patirtimi ir tampame stipresni, pasitikdami ateitį“.