Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

ATSKIRTI NUO PASAULIO

Gintaras JURGĖLAS

2006−08−24 4

Vos pusantro kilometro nuo judrios magistralės Panevėžys – Daugpilis, pačioje pamiškėje, ramiai snaudžia Bajoriškių kaimelis, kuriame yra vos dvi sodybos. Nors čia gyvenantys žmonės tolumoje mato plentu pralekiančius automobilius, praktiškai jie yra atskirti nuo pasaulio.
Į redakciją pagalbos kreipėsi viena kaimelio gyventojų Vida Drebickienė ir pasikvietė atvažiuoti į svečius išklausyti čia gyvenančių žmonių bėdų.
Važiuojame.
Kaip karvė ant ledo
Iš plento, išsukus į vienintelį lauko keliuką, kuriuo gali pakliūti į kaimą, iš pradžių visai normaliai riedi žvyruota danga. Tačiau pavažiavus keliasdešimt metrų, pakenčiama danga baigiasi. Pakliūni į molio karalystę. Kaip žinia, molis gerai sulaiko vandenį, todėl ten vos šiek tiek palijus, telkšo balos. Automobilis beregint apsimeta karve ant ledo ir vis taikosi nuslysti nuo keliuko sankasos. Išlipti iš mašinos irgi rizikinga – jei ir išsilaikysi ant slidžios masės, tai neturėdamas naujų batų su tais pačiais galisi eiti nebent į mėšlidę. Taigi, dar ir nepasikalbėjus su kaimo gyventojais, supranti, ko jie kvietėsi.
Vida Drebickienė “Mintims„ pasakojo, kad daugiau nei prieš metus, kai buvo taisomas plentas, ji paprašė, kad būtų paremontuotas ir jų keliukas. Mat naudodamiesi proga, kaimynai savo keliukus taip pat pasitvarkė.
Kažkas savaip suprato pagalbą, atvežė ir išpylė, matyt, niekam nereikalingą molį. Bajoriškiečiai kaip tik ir prašė, kad čia jo nevežtų, tačiau...
Dabar keliu pėsčias nepaeisi, dviračiu nepavažiuosi, nebent kokiu visureigiu, kurio kaime, suprantama, nėra. Nelaimės jau prasidėjo. Susirgus vienam iš kaimiečių, buvo iškviesta greitoji, tačiau ji, važiuodama taip vadinamu keliu, nuslydo nuo sankasos. Kas būtų, jei tai ekstra atvejis, kai ligonis nedelsiant turi būti pristatytas į ligoninę. Jau čia pat rugsėjo pirmoji, vaikai eis mokytis į Subačiaus mokyklą. Kaip jiems ten patekti?
V. Drebickienė jau daugiau nei metai varsto valdiškų įstaigų duris. Deja... Kreipėsi į Subačiaus seniūną Antaną Varną , kuris, pasirodo, niekuo negali padėti. Savivaldybės Urbanistikos ir ekologijos skyriaus vedėjas Mažvydas Šalkauskas dar pernai kažką žadėjo, žinią gavo ir Seimo nario padėjėja. O vienintelio kelio į civilizaciją kaip nėra, taip nėra.
Po metų tylos
M. Šalkauskas, paprašytas pakomentuoti bajoriškiečių kelio problemas, sakė, kad žmonėms visų pirma reikėtų kreiptis į AB “Panevėžio keliai„, kurios darbuotojai ir užvežė netinkamą gruntą keliui taisyti. Kelio taisymo darbai su Savivaldybe nebuvo derinami. Žmonės patys pasiprašė kelininkų, kad pataisytų kelią, o paskui ėmė skųstis.
Vedėjas sakė, kad jis jau yra gavęs Seimo nario Vytauto Galvono padėjėjos Danutės Petrušauskienės raštą dėl tos pačios problemos. Žodžiu, po metų tylos visi sukruto.
Anot M. Šalkausko, jeigu “Panevėžio keliai„ nesiims sutvarkyti to kelio, Savivaldybei problemą teks spręsti savo lėšomis ir pajėgomis. Tik reikėtų, kad kelininkai nugramdytų molį, nes ant jo užpylus žvyro gero kelio vis tiek nepadarysi.
Mums besidomint šia istorija, įvairiose institucijose ledai pajudėjo. Jau antradienį Bajoriškių kelelyje pasirodė sunkiasvorė “Panevėžio kelių„ technika. Žinant šios stambios įmonės pajėgumus, atrodo, kad tokiame nedideliame objekte jie dirbs neilgai. Matyt, rugsėjo pirmąją kaimo vaikai galės ramiai sau eiti į mokyklą, o, nelaimei ištikus, greitosios pagalbos mašinos be rizikos pasieks miško pakraštyje prisiglaudusias sodybas.
Lyg ir viskas gerai, bet kam reikėjo žmones kankinti ištisus metus…