Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

VIENI NEBENORI DIRBTI UŽ MINIMUMĄ, KITI – TIESIOG DIRBTI

Gintaras JURGĖLAS

2006−08−19 5

Kalbantis su mūsų verslininkais, ne kartą tenka girdėti, kad rajone nebėra dirbančių žmonių, todėl jų tenka ieškoti kitur. Pasigilinus į problemą aiškėja, jog darbdaviams reikia žmonių, dirbančių už minimalų atlyginimą, o tokių ne tik Kupiškyje, bet ir visoje Lietuvoje jau beveik nebeliko.
Pasiaiškinus, kodėl samdantieji neranda, ką samdyti, o parsiduodantieji neranda, kur įsidarbinti, nieko naujo patirti nepavyko. Ir tie, ir tie yra nepatenkinti vieni kitais.
Kvalifikuota darbo jėga nuteka
Iškilus kvalifikuotos darbo jėgos poreikiui, darbdaviai susidūrė su sunkiai išsprendžiama problema – nėra kam dirbti. Mūsų rajone tegul ir nereikia supergenialių programuotojų, bet nebegalima susirasti paklausių statybininkų, apdailininkų, tinkuotojų, mėsos iškapotojų..., žmonių. Kodėl jų nebeliko? Kodėl žmonės nepritapo Lietuvoje?
Kupiškėnai, kaip ir daugelis šalies rajonų gyventojų, pajuto, kad, dirbant tokį pat ar labai panašų darbą čia ir užsienyje, gauni astronomiškai skirtingą atlyginimą. Jauni žmonės, tegul ir baigę aukštąjį mokslą, dar neturi pinigų įsigyti gyvenamąjį būstą, o atlikę elementarius skaičiavimus įsitikina, kad, dirbdami už čia siūlomus atlyginimus, jį galės įsigyti maždaug po trisdešimties metų. Nieko kito nebelieka, kaip tik priverstinė emigracija.
Dabar linkstama prognozuoti, kad pusė emigravusiųjų turi sugrįžti. Įdomu, kur semiasi optimizmo tokie prognozuotojai, puikiai žinodami, kad vis daugiau lietuvių užsieniuose giliai įleidžia šaknis, o į Lietuvą gali sugrįžti trumpam - tik kaip turistai.
Pakalbinti į užsienius važiuojantys lietuviai įvardijo ir dar vieną emigracijos priežastį – daugelyje įmonių atlyginimai tebemokami vokeliuose. Būna ir taip, kad darbdavys sumoka oficialų minimumą, o vokelį pažada atiduoti truputį vėliau. Tas vėliau kartais išvis neateina. Neužtikrinti savo ateitimi visų pirma išvažiuoja kvalifikuoti ir darbingi žmonės, o Lietuvoje, ypač mažesniuose jos mieteliuose, lieka tik tie, kurie yra arba nepakankamai ryžtingi, arba tiesiog visiškai nepasitikintys savimi. Iš jų Lietuvos darbdaviai nebegali atsirinkti gerų darbuotojų.
Vergovė už 500 litų
Rajono darbo biržos direktorė Genė Zulonienė “Mintims„ pasakojo, kad šiuo metu rajone trūksta aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Paklausą turi siuvėjos, gaterininkai, automobilių kėbulų remontininkai, suvirintojai. Tačiau, anot G. Zulonienės, darbdaviai ir paklausiems darbininkams moka tik minimalų atlyginimą, nors kartais jiems tenka dirbti ir viršvalandžius, ir savaitgaliais. Būna, kad ir minimalus atlyginimas vėluoja kelis mėnesius.
Išvykęs į tarp kupiškėnų vis populiarėjančią Airiją, žmogus gauna 400 eurų per savaitę. Grįžęs namo jis jau šaiposi iš kaimyno, vergaujančio už 500 litų per mėnesį.
Darbo biržoje vis tie patys žmonės
Anot G. Zulonienės, vienas iš svarbiausių darbo biržos tikslų yra subalansuoti darbo pasiūlą ir paklausą, o tai padaryti darosi vis sudėtingiau. 1999 – 2000 metais rajone buvo didžiausias nedarbo lygis. Bankrutavo kelios įmonės, kuriose darbavosi nemažai žmonių. Darbo biržoje tuo metu buvo užregistruota apie 1800 bedarbių. Tačiau gana greitai didesnė jų dalis buvo įdarbinta.
Dabar nemažai žmonių nebeturi darbo motyvacijos. Biržos darbuotojai turi įtikinėti, kad reikia įsidarbinti dėl daugelio priežasčių. Dažnai jie gauna atsakymą – ai, nebesulauksiu tos pensijos, kam čia bedirbti.
Nenorą dirbti stiprina ir valstybės socialinė politika. Žmonės jau įprato prie socialinių pašalpų. Į kraują spėjo įaugti įsitikinimas – kam dirbti už minimalų atlyginimą, jei gali gauti panašaus dydžio socialinę pašalpą tinginiaudamas. Dabar didžiausia bedarbio pašalpa yra 848 litai. Šiuo metu tiek pinigų gauna tik penki rajono bedarbiai. Mažiausia pašalpa yra 165 litai, bet jos rajone negauna niekas. Vidutiniškai bedarbis “uždirba„ 389 litus.
Šiuo metu rajone yra užregistruotas 361 bedarbis, tačiau tik gal kas trečias iš jų norėtų dirbti.
Kita vertus, trečdalis bedarbių yra vyresni nei 50 metų. Daugelio nedirbančiųjų profesijos yra kaimiškos – zootechnikai, agronomai ir pan. Tokio amžiaus ir tokių profesijų žmonių retam darbdaviui tereikia.
Rajone jau tapo tvirta tradicija – kas metai registruojasi per 70 procentų tų pačių bedarbių. Tai vyksta penkiolika metų – tiek, kiek egzistuoja darbo birža. Jie įsidarbina tik trumpam, nes turi nuolatinę darbovietę – darbo biržą, kuri jiems moka pinigėlius...