Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

MIESTO VIZIJA: “VASIUKŲ„ NEBEREIKIA,DAR PAGALVOKIM, KO REIKIA ( 2 )

Gintaras JURGĖLAS

2006−08−10 6

Prieš kelias savaites “Mintys„ spausdino įvairių politinių partijų Kupiškio skyrių lyderių pasvarstymus apie tai, kokią jie įsivaizduoja miesto ateitį. Jų nuomones labai aktyviai aptarinėjo mūsų laikraščio skaitytojai. Kai kuriuos laiškus publikavome.
Šiandien apie situaciją mieste ir apie rajono rytdieną kalbamės su keliais miesto verslininkais. Kaip ir praėjusį kartą, kviečiame visus aktyviai įsijungti į diskusijas.
Savivaldybė jau daug ką pramiegojo
UAB “Bočiupis„ direktorius Vilius Valentėlis
Aš tikrai nemanau, kad reikėtų kalbėti apie tai, jog Kupiškyje ar šalia jo atsiras kažkokie “Vasiukai„. Pramonės miestas tikrai netapsime. Didelių gamyklų čia tikrai nebus jau vien dėl to, kad neturime darbo jėgos. Tačiau protingai išnaudodami savo gana dėkingą padėtį, iš verslo pusės galime nelikti visiškai nuošalyje.
Neseniai teko kalbėtis su Kaimo turizmo asociacijos atstovais. Kol kas kaimo turizmo sodybų paklausa net trisdešimt kartų viršija pasiūlą. Manau, kad Panevėžio apskrityje tas skaičius būtų dar įspūdingesnis. Todėl tiesiog negali nereaguoti į realią situaciją.
Mūsų bendrovė taip pat jau pradėjo įgyvendinti projektą šalia Kupiškio marių. Manome, kad į kuriamą poilsio bazę galime pritraukti svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.
Marios jau po truputį atgimsta savaime. Pažiūrėkime, kaip pamaryje išaugo žemės kainos. Nežiūrint į tai, statybos vyksta. Esame įsitikinę, kad marios kuo toliau, tuo labiau
trauks turistus.
Steigiant prie marių poilsio bazes ar kaimo turizmo sodybas, bus miesto žmonėms sukuriamos pastovios darbo vietos. Būtina neužmiršti ir smulkiojo verslo. Pavyzdžiui, galiu pasakyti, kad mes į savo projektą prie marių bandome įtraukti ne tik miesto kavinių atstovus, bet ir muzikantą, fotografą, kuris galėtų poilsiautojams suteikti ir kitokių, net gana egzotiškų, paslaugų. Suvienijus bendrai veiklai ne vieną individualaus verslo atstovą, sudarius tam tikrą artelę, manau, jie pragyvenimui nesunkiai užsidirbtų. Nekalbu jau apie jodinėjimą ir kitus malonumus, kuriuos galima patirti kaime. Šioje srityje kiti rajonai mus jau gerokai lenkia. Ko gero, mūsų Savivaldybė keletą metų jau pramiegojo. Mes gavome bazę prie marių, kuri kelis metus buvo netvarkoma. Mes praktiškai jokių nuolaidų neturėjome. Šioje vietoje norėtųsi priminti apie pažadus smulkiajam ir vidutiniam verslui. Kol kas mes jokios paramos nejaučiame. Ateis rinkimai, ir vėl bus gražūs pažadai… Žadėti jau nebereikia, seniai reikia dirbti.
Pats Kupiškį aš įsivaizduoju kaip smulkaus ir vidutinio verslo miestą. Tai visų nedidelių miestelių variklis. Tegul žmogus lieja žvakes, skraidina aeroplanu ar dar kažką daro, ber žmones reikia paskatinti, kažkaip pakylėti. Šiandien to nėra. Vyksta priešingi dalykai – centrams atiduotami sklypai, o mažos įmonėlės - pasmerktos užsidaryti. Kol kas gimsta nemažai iniciatyvų, bet be palaikymo jos paprasčiausiai numiršta.
Mieste yra darbdavių klubas, kuriame patys ir pasikvietę svečių svarstome visokias idėjas. Štai neseniai bendravome su Panevėžio turizmo ir informacijos centro darbuotojais. Labai nustebino tai, kad esame vienas iš nedaugelio rajonų šalyje, kuriame iki šiol nėra turizmo informacijos centro. Tik šiais metais nuskambėjo iniciatyva, kad toks centras reikalingas. Vėl pramiegota. Turistai, apsilankę Biržuose, traukia aplinkiniais keliais į Rokiškį, Kupiškin net neužsukdami, nes neturi net kur pasiskambinti ir pasidomėti, ar mūsų rajone yra ką pažiūrėti. O juk tikrai yra.


Žinoma, gabesniems žmonėms išvažiavus uždarbiauti kitur, lazda apsisuka kitu galu. Mieste nebeliko kam dirbti. Kokį pardavėją – konsultantą dar gali susirasti, bet jei prireikia aktyvaus jaunesnio vadybininko, jau didelė problema. O juk reikia naujų vėjų, naujų idėjų. Mes pasikalbame su kolegomis ir pasvarstome, kad gal reikia statyti kokį bendrabutį ir atsivežti žmonių iš Baltarusijos.
Jei jau sakėme, kad didelės gamybos rajone gal ir neverta tikėtis, tai, pavyzdžiui, apie kokį logistikos centrą pagalvoti vertėtų. Juk sąlygos gana dėkingos. Turime geležinkelį, esame pakankamai judrių kelių sankirtoje.
Žodžiu reikia galvoti ir veikti, o ne verkšlenti, kad gyvename mirštančiame rajone.