 |
|
|
2024 m. lapkričio 22 d., penktadienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
ELENA, KURIOS TEBELAUKIAME
PoetÄ—, žurnalistÄ— Elena MezginaitÄ— apie 1988 metus. Juozo KraujÅ«no nuotrauka iÅ¡ KupiÅ¡kio VB archyvo Suaktyvinti atmintį BÅ«ta ir bus dar atminties vakarų, pasikalbÄ—jimų ir prisiminimų (iÅ¡leista ir solidi poetÄ—s rinktinÄ— „Mano senas drauge“), gal net Å¡iokių tokių gilesnių prisilietimų prie paÄios kÅ«rybos esmÄ—s, prie eilÄ—raÅ¡Äių prasmÄ—s, vidinio dvasinio potencialo. Žvelgiama į fotografijų stendus. AiÅ¡ku, neiÅ¡vengiama ir lÄ—kÅ¡tumo, bereikÅ¡mių buities detalių, kurios vargu ar prideda kÄ… esmingesnio prie poetÄ—s paveikslo ir Å¡iandieninio mÅ«sų suvokimo. Elena brangi RokiÅ¡kiui, KupiÅ¡kiui, Panevėžiui, bet ar bent kiek jautriau prisilieÄiama prie kÅ«rybos? MinÄ—jimai praeina, užsimirÅ¡ta, o ar Å¡ildomÄ—s eilÄ—raÅ¡Äiais, ar vÄ—l užklumpa blankoka kasdienybÄ—? Pasigendu esminio kalbÄ—jimo apie Elenos, kaip poetÄ—s ir žurnalistÄ—s, fenomenÄ… bent Panevėžyje, apie jos dramatiÅ¡kus ieÅ¡kojimus, gyvenimo keliÄ…, negausu ir atsiminimų. LiteratÅ«rologÄ— Viktorija DaujotytÄ— po prof. Vandos ZaborskaitÄ—s mirties „Metuose“ yra raÅ¡iusi, kad po netekties visai kitaip žiÅ«rime į užbaigtÄ… gyvenimÄ…, pats gyvenimas lyg aiÅ¡kesnis, skaidresnis darosi, atkrenta tai, kas nebereikalinga, ima skambÄ—ti ir raibuliuoti, artÄ—ti esminiai to gyvenimo taÅ¡kai. Taip nutiko ir Elenos gyvenimui. Tik vÄ—l skausmingai klausiu, ar mokÄ—sime į jos keliÄ… esmingiau, jautriau įsižiÅ«rÄ—ti, ar gebÄ—sime prie jo prisiliesti? Jau po Elenos mirties paraÅ¡iau eilÄ—raÅ¡tį „Dabar tie linai pakraÅ¡ty...“ poetÄ—s Elenos MezginaitÄ—s atminimui“. Ir dabar, man regis, ypaÄ aktualus vienas posmas: O kas regÄ—s tÄ… skambiÄ… tylÄ… Vis banalÄ—jantį troÅ¡kimÄ… likti Kas atbaidys pretenzijas Užimti žodžio guolį Tas talentas, tas aukso gabalÄ—lis NujauÄiu, kad gražiausias Elenos deÅ¡imtmetis nuo 1995 iki 2005 metų, kai dirbta „Panevėžio balse“. Žurnalistų kolektyvui vadovavo jaunas redaktorius Vytautas Tavoras, drauge darbavosi kolegiÅ¡ki Marija VepÅ¡tienÄ—, Jonas Sabalys, Narsalija LakiÅ«naitÄ—, Visvaldas TebeliÅ¡kis, StasÄ— MedytÄ— ir kt., senųjų rimtųjų žurnalistų karta, visada raÅ¡iusi, dirbusi redakcijose, baigusi žurnalistikos studijas, nesikeitusi, nepersikvalifikavusi, ne iÅ¡ gatvÄ—s atÄ—jusi. Priminsime, kad Elena žurnalistikos studijas baigÄ— Vilniaus universitete 1966 m. Dažnai taip bÅ«davo. Redakcijoje jau trypinÄ—jama, griežiama dantimis, laikraÅ¡tis turi pasirodyti, o vedamojo ar kritinio straipsnio vis nÄ—ra. Elena jau „sunkokai“ eina redakcijos link. AtÄ—jusi sÄ—da prie kompiuterio, ir kaipmat tekstas gimsta – aiÅ¡kus, logiÅ¡kas, tinkamas. Ramu, skaitytojai ryte gaus laikraÅ¡tį, numeris tikrai pasirodys. VÄ—liau keitÄ—si žurnalistai, redaktoriai, laikraÅ¡Äio savininkai. KeitÄ—si požiÅ«rio linijos. Daug ko nebereikÄ—jo, net profesionalų žurnalistų plunksnos. Ir Elenos nebereikÄ—jo, ketinta jÄ… atleisti iÅ¡ darbo, bet Dangus pats pirmas suskubo jÄ… pasiimti... Nieko daryti nebereikÄ—jo. AsmenybÄ—s mÅ«sų laukuose nesimÄ—to. O dideliems žmonÄ—ms taip sunku iÅ¡bÅ«ti rÄ—muose, laikytis visų taisyklių, įtikti, patikti, bÅ«ti gražiam. Elena tikrai turÄ—jo talentÄ…, todÄ—l tinka jÄ… vadinti „didele figÅ«ra“. Daugiau turbÅ«t rÅ«pinosi kitų likimais, kitų kÅ«ryba nei savÄ…ja. RÅ«pinosi, nes slaptingai jautÄ—, kad kažkas gali bÅ«ti. Buvo gan uždara, per daug neatverdavo savo sielos skaudulių, savųjų nusivylimų. Buvo apdovanota daugeliu literatÅ«rinių premijų, niekada nesididžiavo, nesipuikuodavo. Ir kai Elena bÅ«davo kokiame renginyje, tas susitikimas lyg aiÅ¡kesnis, pakilesnis tapdavo, lyg neÅ¡davo daugiau „vidinio svorio“. MokÄ—jo ji nesumeluotai bÅ«ti, nesaldžiai, natÅ«raliai. GebÄ—jo žiÅ«rÄ—ti tiesiai. MeistriÅ¡kai, jautriai prisiliesdavo prie žmogaus ir jo bÄ—dų, rodos, kad pokalbio metu „prisikasdavo“ prie esmÄ—s, Å¡aknų. Ä®siskverbimas žmogiÅ¡kas, pagarbus. Ir dar talento Å¡viesa – Elena sugebÄ—davo pasakyti „ne“ laikinumui, pavirÅ¡iui, sekimams, pamÄ—gdžiojimams, perraÅ¡ymams, visokiems eiliavimams. NÄ—ra jos, gebÄ—jusios apginti, ir vÄ—l kÄ—sinamasi į tikrÄ…jÄ… kÅ«rybÄ…, į žodžio taupumÄ…, jo Å¡velnų nugludinimÄ…. Apie ElenÄ… pirmiausia raÅ¡iau į „TÄ—vynę“, Äia ji dirbo, raÅ¡Ä— apie rajono įvykius ir žmones (nuo 1962 iki 1965 metų E. MezginaitÄ— darbavosi ir KupiÅ¡kio laikraÅ¡tyje (dabar – „KupiÅ¡kÄ—nų mintys“). Tad tie atminties tekstai tebus pagarba jai, jos darbui, jos kalbintiems žmonÄ—ms. Prisiminsime jÄ… įtaigiai, trumpai (nepilstant iÅ¡ tuÅ¡Äio į kiaurÄ…), svariai, visiems suprantamai raÅ¡anÄiÄ…. Prisiminsime labai atidžiÄ…, dÄ—mesingÄ…, dosniÄ… sutiktam paÅ¡nekovui.
E. MezginaitÄ—s knygos „Šaltas ginklas“ pristatymas KupiÅ¡kio VB 2000 m. vasario 24 d. IÅ¡ kairÄ—s: VB direktoriaus pavaduotoja Lina MatiukaitÄ—, Elenos buvusi kolegÄ— ir draugÄ— Eugenija UrbonienÄ—, Elena MezginaitÄ— ir aktorÄ— Alma GustytÄ—. Juozo KraujÅ«no nuotrauka iÅ¡ KupiÅ¡kio VB archyvo Vartau daugelio metų „Poezijos pavasario“ almanachus. Juose užtinku ir Elenos eilÄ—raÅ¡Äių, jau įaugusių, įsiÅ¡aknijusių, nebepaslepiamų. Nuo 1983 m. Elena buvo Lietuvos raÅ¡ytojų sÄ…jungos narÄ—, didelis turtas darbininkų ir tik eiliuotojų Panevėžiui. Tvirtas pasirÄ—mimas klasika, o ne pavirÅ¡utiniÅ¡kumu. Kartu esminis pasisakymas ir budÄ—jimas, žodžio taupumas ir saugojimas, gal net tvirta laikysena, atremianti lÄ—kÅ¡tumÄ… ir banalybes Panevėžio kultÅ«riniame lauke. Prie palikimo ir literatÅ«rinio Elenos kaupto minties kraiÄio verta pridÄ—ti jos parengtÄ… knygÄ… „Panevėžio lÄ—lių vežimo teatras“ (2005 m.). MinÄ—ti reikÄ—tų ir po poetÄ—s mirties iÅ¡leistÄ… „Bibliografijos rodyklę“, kurioje kruopÅ¡Äiai surinktos daugybÄ—s metų Elenos publikacijos spaudoje. Reikia prisiminti E. MezginaitÄ—s tauriÄ… ir labai kÅ«rybingÄ… draugystÄ™ su LÄ—lių vežimo teatro Panevėžyje vadovu Antanu Markuckiu, kompozitoriumi Alvydu JegeleviÄiumi, dainų autoriumi ir atlikÄ—ju Sigitu StankÅ«nu. Elena apie juos ne sykį yra raÅ¡iusi, minÄ—jusi, pažymÄ—jusi, atkreipusi dÄ—mesį. Kiek iÅ¡ to buvimo kartu, iÅ¡ to sielų susikalbÄ—jimo atsirado eilÄ—raÅ¡Äių, pjesių, spektaklių, dainų... Tai iÅ¡lieka, nepaslÄ—psi, kad ir nutylÄ—si, nepamatysi, vis tiek jau neiÅ¡nyks. KanoninÄ—, baigtinÄ—, sudÄ—ta, suformuota Elenos lyrikos knyga „Mano senas drauge“ (iÅ¡leista po poetÄ—s mirties, 2006 m., Panevėžyje). JÄ… sudarÄ— poetÄ—s biÄiuliai Valdemaras Kukulas ir Jonas StrielkÅ«nas. Taikliai knygos gale paraÅ¡yta: „Tai, kÄ… skaitytojas ima į rankas, nÄ—ra rinktiniai ar akademiniai raÅ¡tai. ÄŒia kiek įmanoma iÅ¡samiau sutelkta visa skelbta (ne vien knygose) E. MezginaitÄ—s poetinÄ— kÅ«ryba, atrinkta jos interviu, keletas pjesių LÄ—lių vežimo teatrui, dienoraÅ¡Äių fragmentų, kad atsiskleistų svarbiausia – nepriklausoma, savarankiÅ¡kai mÄ…stanti ir originali Å¡ios kÅ«rÄ—jos asmenybÄ—.“ Iliustracijoms panaudoti Vyganto Kosmausko (anksti mirusio) pieÅ¡iniai. Dabar mums tereikia tik skaityti ir stengtis suprasti žodžio gelmes, kÅ«rybos versmes. Skaityti Elenos dienoraÅ¡Äių fragmentus. Skaityti nepralenkiamÄ…, įžvalgų V. Kukulo tekstÄ… apie Elenos keliÄ… ir žodį. Daug Å¡viesos žybsnių, bendrystÄ—s nuotrupų jau iÅ¡sineÅ¡Ä— Elenos bendražygiai – V. Kukulas ir J. StrielkÅ«nas, laiku nebepaklausÄ—me, bÅ«tų turÄ—jÄ™ kÄ… pasakyti. Juolab kad bendravimo atoÅ¡vaisÄių esama jų visų kÅ«ryboje, dedikacijų, prisilietimų... NutolÄ™s ir iÅ¡ literatÅ«rinių laukų jau iÅ¡bridÄ™s žurnalistas, poetas Bronius Ribokas. Galvoju ateityje pakalbinti artimiau su Elena bendravusius, tai prisidÄ—tų prie mano Äia minimo kanono formavimosi. Prisiminimus jau yra atsiuntusi poetÄ— E. MiseviÄiÅ«tÄ—. Taip dar reikÄ—tų pasikalbÄ—ti su Aliumi Balbieriumi, Petru ÄŒypliu, Algimantu Kaminsku, Mykolu KarÄiausku, Valentina Žygiene, Vytautu Kaziela, Antanu Markuckiu, Elvyra Pažemeckaite, Eugenija StanÄikaite-Urboniene... *** „Baltas lino gyvenimas“. Kaip ypatingai toji daina skambÄ—davo Elenos laiku. Ir tuomet, kai buvo renkamasi į „Lino žiedo“ konkursÄ… UpytÄ—je. Kai per „Poezijos pavasarius“ bÅ«davo aplankomi atokiausių kaimų gyventojai. Kai pati poezija ir buvimas nepraplaukdavo pavirÅ¡iumi, bet užkabindavo Å¡irdies kerteles. BÅ«davo, dabar jau kitaip. Visai kitoniÅ¡kai skamba „Baltas lino gyvenimas“ dabar, kai mes jau be jos.. IÅ¡Ä—jusi Elena ten, kur lino gyvenimas baltas. Tame baltume regime jÄ…. Vis dar ELENA, kurios tebelaukiame.
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai CilÄ—, Cecilioja, Cecilijus, Cecilius, Cilas, CilÄ—, DargintÄ—, Laimutis, Steikintas, Suvaidas, SuvaidÄ—, Suvainas, SuvainÄ—. 
|
|
Jūs esate 9 081 422 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
