Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

ETNOGRAFIJOS MUZIEJUJE – DAILĖS TYRINĖTOJŲ IŠ VILNIAUS ATRADIMO DŽIAUGSMAI

Banguolė ALEKNIENĖ

2006−06−03 0

Praėjusį ketvirtadienį Kupiškio etnografijos muziejuje lankėsi grupė dailėtyrininkų iš Vilniaus. Juos domino muziejaus fonduose saugomi bažnytinės ir liaudies dailės kūriniai.
Kultūros, filosofijos ir meno istorijos Sakralinės dailės skyriaus vadovė Aleksandra Aleksandravičiūtė, šio skyriaus darbuotojos Regimanta Stankevičienė, Gabija Surdokaitė, Teresė Jurkuvienė (lietuvių liaudies dailės tyrinėtoja) bei žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ ikonografė Asta Giniūnienė į Kupiškio etnografijos muziejų užsuko neatsitiktinai. Dailėtyrininkes čia atviliojo dar išsamiau netyrinėtas gausus sakralinės ir liaudies dailės kūrinių lobynas.
Pasak A. Aleksandravičiiūtės, jų skyrius kompleksiškai tyrinėja sakralinį ir liaudies meną. Dešimt metų buvo gilinamasi į Vilkaviškio vyskupijos bažnytinį meną. Apie tai yra išleista knyga. Šiuo metu ieškoma papildomos informacijos savo tyrinėjimams ir kitose Lietuvos vietovėse. Važinėdami po muziejus, bažnyčias jie randa išskirtinių, dar visiškai plačiajai visuomenei nežinomų kūrinių, ypač liaudies skulptūrų. Ne tik Rokiškyje, bet ir Kupiškyje pavyko aptikti žymaus skulptoriaus J. Dagio, dirbusio plačiau šiame regione, darbų (skulptūrų, kryžių). Galbūt kas nors ateityje apie jį parengs monografinį leidinį.
Visi randami vertingi kūriniai yra aprašomi, analizuojami, publikuojami. Tokių nežinomų dailės objektų aptinkama išties nemažai. Lyginant kūrinius, nagrinėjant įvairius išlikusius to meto dokumentus kaip mozaikoje susiklosto iki tol, rodos, nežinomo autoriaus biografija. Ypač dar daug neatskleistų menininkų, kūrusių 19 a., vardų. Iki šiol atrodė, jog jie visi tarsi atėję nuo žagrės medžio drožėjai. Tačiau tokie tyrinėjimai pamažu padeda atskleisti Lietuvai svarbių kūrėjų, puikių savo darbo meistrų, kurie mokėsi vieni iš kitų, iš bažnytinės dailės pavyzdžių, vardus.
Regimanta Stankevičienė sakė, kad dailėtyrininkų darbą kartais galima prilyginti savotiškų detektyvų triūsui. Smagiausia, kai pasiseka rasti muziejuose, pavyzdžiui, skulptūrėlę, matytą tik nuotraukoje, kuri buvo laikoma dingusia. Daug panašių istorijų yra nutikę su sakralinio meno kūriniais, kuriuos muziejininkai, priglausdami po savo stogu, gelbėjo nuo sunaikinimo.
A. Aleksandravičiūtė pabrėžė, jog bažnytinio, liaudies meno kūriniai yra svarbūs ne vien dėl estetinio grožio. Jie atspindi ir to meto Lietuvos žmonių dvasinį gyvenimą, kaip jie mąstė, meldėsi, kokia intencija tai darė, kas aukojo menininkams, kokios buvo kultūrinės įtakos zonos. Meno kūrinių atskirti nuo istorijos – neįmanoma. Šie tyrinėjimai atskleidžia Lietuvą buvus įdomesnę, savitesnę.
Viešnios sutartinai sakė, kad Kupiškio etnografijos muziejuje jos svariai papildė savo žinias skulptūros, liaudies kostiumo srityse. Malonu čia buvo lankytis dėl darbuotojų svetingumo, entuziazmo. Gerą įspūdį paliko kiek įmanoma sutvarkytas muziejaus fondas. Toks krašto muziejus, atlikęs eksponatų kaupimo darbą, - dovana tyrinėtojams.
Dailėtyrininkė Regimantė Stankevičienė, kaip itin vertingus Kupiškio etnografijos muziejaus eksponatus, paminėjo keletą J. Dagio skulptūrų iš Jėzaus krikšto ir Jėzaus skulptūrų grupės, ypač išskirdama Jėzaus Nazariečio skulptūrėlę. Taip pat 18 a. vėlyvojo baroko pavyzdį – šv. Jono Nepomūko skulptūrėlę.
Paklausta, ar nereikėtų naujo leidinio apie seserų Glemžaičių sukauptą liaudies meno palikimą, T. Jurkuvienė sakė, kad garsiųjų kupiškėnių fondai yra išsklaidyti keliuose muziejuose. Vertėtų palikimo dalis sujungti, iš naujo įvertinti, papildyti ir publikuoti su komentarais.
Dailėtyrininkėms buvo surengta išvyka ir į Palėvenės bažnyčią.