 |
|
|
2024 m. lapkričio 22 d., penktadienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
GRAžIAUSI GYVENIMO IR GERIAUSI KARJEROS METAI €“ RAJONO LAIKRAÅ¡ÄIO REDAKCIJOJE (IÅ¡ žURNALISTÄ—S EUGENIJOS STANÄIKAITÄ—S-URBONIENÄ—S PRISIMINIMų)
Eugenija StanÄikaitÄ—-UrbonienÄ—, ilgametÄ— rajono laikraÅ¡Äio žurnalistÄ—, pasidalijo prisiminimais. AutorÄ—s nuotrauka Daug metų raÅ¡iusi apie kitus Eugenija nedaug yra vieÅ¡ai pasakojusi apie save. Tad pokalbį su ja apie praeitį, darbÄ… rajono laikraÅ¡tyje, tuo metu sutiktus žmones pradÄ—jome nuo vaikystÄ—s, nuo pradžių pradžios. Sugavo GlemžaitÄ— Eugenijos gimimas pažymÄ—tas savotiÅ¡ku lemties ženklu. „Gimiau buvusių kareivinių pastate, kur karo metais veikÄ— ligoninÄ—. Mane sugavo Stefanija GlemžaitÄ— (garsi mÅ«sų kraÅ¡to Å¡viesuolÄ—, akuÅ¡erÄ—, kraÅ¡totyrininkÄ—, viena iÅ¡ etnografijos muziejaus steigÄ—jų, – aut. past.) 1943-ųjų sausio 7 dienÄ…, bet tÄ—vas užraÅ¡Ä—, kad – sausio 10-Ä…jÄ…, matyt, tas skaiÄius jam labiau patiko. Mama sakydavo, kad esu gimusi ketvirtadienį, 8 valandÄ…. Savo tÄ—vams, Broniui StanÄikui ir MeÄislavai VilÄinskaitei-StanÄikienei, gyvenusiems Bikonyse, buvau pirmasis vaikas. VÄ—liau tÄ—vai susilaukÄ— trijų sÅ«nų – Vidmanto, Jono ir Kazio. Už jauniausiÄ… brolį esu deÅ¡imÄia metų vyresnÄ—. Du mano broliai jau mirÄ™. Tebesame su Kaziu“, – pasakojo Eugenija. Jos tÄ—vai turÄ—jo 18 ha žemÄ—s ir Å«kininkavo. TÄ—vas buvo baigÄ™s keturias klases, bet iÅ¡manÄ—, kaip pažangiai tvarkyti Å«kį. Žinių sÄ—mÄ—si savarankiÅ¡kai. Nuolat skaitydavo „Ūkininko patarÄ—ją“, lankydavo žiemos žemÄ—s Å«kio mokyklÄ…, kur KupiÅ¡kio valsÄiaus agronomas, veterinaras ir kiti žemÄ—s Å«kio srities specialistai jiems skaitydavo paskaitas. „TurÄ—jome didžiulį akmeninį tvartÄ… gyvuliams. AtskirÄ… viÅ¡tidÄ—s pastatÄ…. TÄ—vas laikÄ— apie 200 rodailendų veislÄ—s viÅ¡tų. MÅ«sų, vaikų, pareiga bÅ«davo, sukudakavus viÅ¡tai, nulÄ—kti iki lizdo, paimti kiauÅ¡inį ir pažymÄ—ti dedeklÄ—s numerį. Tie numeriai bÅ«davo pritvirtinti prie viÅ¡tų kojų. KartÄ… per mÄ—nesį tÄ—vas tuos veislinius kiauÅ¡inius veždavo į Panevėžio veislynÄ… parduoti. VÄ—liau tvarte buvo kolÅ«kio karvių ferma. Jas melždavo BronytÄ— ValmaitÄ—. Vietoj viÅ¡tidÄ—s įsikÅ«rÄ— kolÅ«kio paukÅ¡tynas, kuriame augintos leghornų veislÄ—s viÅ¡tos. ValÄ— SirbikienÄ— jas lesindavo. Tie paukÅ¡Äiai gana aukÅ¡tai skraidydavo. Tai paukÅ¡tidÄ—s teritorijÄ… aptvÄ—rÄ— aukÅ¡ta tvora, bet leghornai vis tiek jÄ… perskrisdavo. „ŽiÅ«rÄ—kit, žiÅ«rÄ—kit, mono kolchoznikÄ—s kad skrenda!“ – Å¡aukdavo lesintoja. Gal iÅ¡ bado tie paukÅ¡Äiai taip verždavosi iÅ¡ aptvaro. KolÅ«kyje stigdavo lesalo. BÅ«davo, pripjautus gyvulius Å¡utina ir tuo jovalu lesina leghornus“, – dalijosi prisiminimais paÅ¡nekovÄ—. Ä® mokyklÄ… – per priemenÄ™ PirmÄ…jÄ… klasÄ™ Eugenija pradÄ—jo lankyti 1950 metais. Bikonių kaimo pradinÄ— mokykla tuo metu buvo antrajame jos tÄ—vų trobos gale. KlasÄ—je mokÄ—si gal 32 mokiniai. Juos mokÄ— kÄ… tik KupiÅ¡kio gimnazijÄ… baigusi mokytoja GenovaitÄ— BaniulytÄ—-DyrienÄ—. Pasak Eugenijos, sudÄ—tingo likimo, be galo darbÅ¡ti ir gera mokytoja. Jos tÄ—vai ir sesuo buvo iÅ¡tremti į SibirÄ…, o ji pati slapstÄ—si nuo trÄ—mimo pas svetimus. VÄ—liau ji nepabÅ«go aplankyti saviÅ¡kių tremtyje. VisÄ… gyvenimÄ… dirbo mokytoja, daugiausia Panevėžyje ir jo apylinkÄ—se. Yra iÅ¡leidusi kelias atsiminimų knygas. „Nelaiminga baisiai tuo metu jauÄiausi, kad po pamokų per priemenÄ™ ir jau – namie, kad nereikia niekur toli iÅ¡ mokyklos eiti. Tai dažnai lydÄ—davau bendraklasius – vienÄ… dienÄ… į ÄŒiuladų pusÄ™ einanÄius iki kaimo kryžiaus, o kitÄ… – į VarniÅ¡kių pusę“, – prisiminÄ— Eugenija. Ne tik mokykla tuo metu buvo StanÄikų troboje. Å alia klasÄ—s glaudÄ—si ir kambariukas mokytojai, o už to kambariuko – dar viena patalpÄ—lÄ—, kurioje gyveno nuo tremties besislapstantis Vladas Brazauskas iÅ¡ RadviliÅ¡kio rajono, buvÄ™s virÅ¡aitis, su žmona. Eugenijos tÄ—vas jam buvo paskyrÄ™s Å¡erti kolÅ«kio arklius. Kitame trobos gale virtuvÄ— ir miegamasis jau priklausÄ— StanÄikams, o saloniukÄ… dvejus metus buvo užėmusi kolÅ«kio kontora. Pokario realijos Ko gero, tokia kaimynystÄ— su įnamiais buvo ir ne iÅ¡ gero gyvenimo. Pasak Eugenijos, virtuvÄ—s kampe ilgai stovÄ—jo du maiÅ¡ai – vienas prikrautas megztų kojinių ir pirÅ¡tinių, o kitas – džiÅ«vÄ—sių. „BÅ«davo, atsisÄ—du minkÅ¡tai ant tų mezginių maiÅ¡o ir kramsnoju džiÅ«vÄ—sius iÅ¡ kito. Mama sakydavo: „Kai bus striuka, nieko nebeliks, nebeik prie tų maišų, vaikel.“ O striuka galÄ—jo bÅ«ti. TvÄ—rÄ—si kolÅ«kiai. Dažnai bÅ«davo, kad kuris nors iÅ¡ kaimo vyrų eina pakiemiais Å¡aukdamas: „Skodas! Skodas! (Susirinkimas).“ Tuomet moterys stverdavo už krepÅ¡ių ir į miÅ¡kÄ… uogauti, grybauti. Politikavimas – ne jų reikalas. AÅ¡ su broliu Vidmantu labai mÄ—gdavau pasiklausyti, kÄ… Å¡neka mÅ«sų troboje susirinkÄ™ vyrai. Nuomonių bÅ«ta įvairių. Atsimenu tik jų pokalbių nuotrupas. („KÄ… darom, vyrai?“, „Nestosiu.“, „NesÄ…monÄ—.“, „Kaip tu, Zavackai?“, „Kaip visi, taip ir aÅ¡.“) Neramu bÅ«davo, kai laukdavo aukÅ¡to valdžios atstovo, pavarde Liepa, kÄ… jis pasakys, kai nelabai žmonÄ—s į tÄ… kolÅ«kį veržiasi. Vyrai pajuokaudavo: „Padainuosim jam „Palinko liepa Å¡alia kelio...“ (partizanų daina). Paskutinis neįstojÄ™s į kolÅ«kį buvo likÄ™s Stasys Å ližys. Tik valdžia jį taip prispaudÄ— pyliavomis, kad gyveno pusbadžiu. Stambiausių Å«kininkų Barzdenių Å¡eima buvo iÅ¡tremta į SibirÄ…. VilkiÅ¡kių kaimo vaikai mokykloje pasakÄ—, kad kareiviai apsupo Barzdenių namus ir juos veÅ¡ Sibiran. Tada mokytoja padavÄ— vyresnių klasių berniukams nuneÅ¡ti tos Å¡eimos vaikų mokykloje paliktus batus“, – pasakojo Eugenija. – Buvo žiaurÅ«s laikai. Bikonys tuo metu priklausÄ— Geležių valsÄiui. KartÄ… tÄ—vas laiku nepristatÄ— pyliavų. Tai jį iÅ¡vežė skrebynÄ—n ir pliauska Å¡akota daužė. Mano tÄ—vas iÅ¡ pradžių buvo kolÅ«kio sÄ…skaitininkas, o po metų jį ir pirmininku paskyrÄ—.“ Tarp darbų ir skaitymo Baigusi Bikonių pradinÄ™ mokyklÄ…, Eugenija mokÄ—si DidžprÅ«dÄ—lių septynmetÄ—je mokykloje. Kaip ir daugelis bendraamžių, didelių ateities planų nekurpÄ—. Buvo nusiteikusi po septynmetÄ—s likti dirbti kolÅ«kyje. Kaimo darbai jai buvo gerai pažįstami. Su mama eidavo kolÅ«kio burokų normų ravÄ—ti. Dviem Å¡eimos moteriÅ¡kÄ—ms nestigo darbo ir namuose. PadÄ—davo mamai skalbti, tÄ—vo, brolių marÅ¡kinius lyginti, namuose apsitvarkyti. TaÄiau jÄ… labai traukÄ— knygų skaitymas. Bikonių mokykloje buvo bibliotekÄ—lÄ— – tokia sieninÄ— spinta, kurioje tilpo gal 30 knygų. Namuose skaityti nebuvo laiko. Mama vis nekantraudavo, kada ji paruoÅ¡ pamokas, kad galÄ—tų pasitelkti jÄ… įvairiems darbams. Eugenija buvo įsigudrinusi po sÄ…siuviniais slÄ—pti skaitomÄ… knygÄ… ir kiek galima ilgiau tÄ… pamokų ruoÅ¡Ä… užtÄ™sti, bet iki begalybÄ—s taip mamai sukÄiauti negalÄ—jusi. „Skaitymui neretai bÅ«davo skiriami žiemos vakarai. Mes, vaikai, susÄ—sdavome ant krosnies ir vienas kuris iÅ¡ mÅ«sų garsiai skaitydavo. Taip beveik visÄ… JonÄ… BiliÅ«nÄ… perskaitÄ—me. AÅ¡arų negalÄ—davau sulaikyti skaitydama jo apsakymus „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“. IÅ¡ apsiaÅ¡arojusios skaitymÄ… perimdavo broliai. Suaugusieji irgi klausydavosi tų skaitymų megzdami ar kokį kitÄ… darbelį dirbdami. PlaÄiau skaitykite "KupiÅ¡kÄ—nų mintyse" 
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai CilÄ—, Cecilioja, Cecilijus, Cecilius, Cilas, CilÄ—, DargintÄ—, Laimutis, Steikintas, Suvaidas, SuvaidÄ—, Suvainas, SuvainÄ—. 
|
|
Jūs esate 9 080 557 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
