Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 23 d., šeštadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Sveikata

KITOKS POžIūRIS į SENYVO AMžIAUS žMOGų (II)

Nida Å ULCIENÄ–

2010−07−29

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Liepos 22 d. „Kupiškėnų minčių“ numeryje, „Sveikatos“ puslapyje, publikavome interviu su Miunchene gyvenančia ir dirbančia lietuve Dominika DJURIC apie socialinių darbuotojų rengimą Vokietijoje ir jų darbą su seneliais.
Tęsiame pokalbį su pašnekove.

Kaip senukai reaguoja į tai, kad juos prižiūri užsienietė?
Jiems tai neturi jokios reikšmės. Svarbu kaip atliekamas darbas, bendraujama su slaugomu žmogumi. Mane labai gerai priima ir vokiečiai, ir rusai. Rusai senukai dažnai klausia, kaip pasigaminti lietuviškų cepelinų, nes jaunystėje yra atostogavę Lietuvoje – Kaune, Druskininkuose, Palangoje. Daugumai jų Lietuva asocijuojasi būtent su lietuviškais cepelinais. Prisiminimai, pokalbiai apie abiem pusėms žinomas vietas padeda rasti bendrą kalbą. Tai labai suartina ir pamažu tampame lyg artimi žmonės.
Kai atostogauji, kas tave pakeičia?
Yra žmogus, kuris mane pakeičia. Tačiau kai grįžtu iš atostogų, mano senukų reakcija būna labai įvairi: vieni iš ilgesio apsiverkia, kiti nori pamatyti nuotraukas, kur atostogavau, prašo papasakoti kur buvau, ką veikiau. Yra net tokių, kurie prašo atvežti lietuviško medaus.
Jaučiu, kad ne tik aš juos globoju, bet ir jie nuoširdžiai manimi rūpinasi, duoda patarimų, kaip pasielgti vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje – ypač jeigu tai susiję su ūkiškais darbais. Jiems patinka, kad kai kuriuos nesudėtingus darbus patikiu padaryti patiems.
Pavyzdžiui?
Prižiūriu vieną senutę, kuri serga cukriniu diabetu ir labai blogai mato, tačiau kiekvieną penktadienį laukia, kada abi eisime nuo daiktų valyti dulkių. Žinoma, šio darbo ji viena nepajėgs gerai padaryti, todėl aš einu iš paskos ir jai padedu. Labai svarbu, kad ji jaustųsi reikalinga ir turėtų savo pareigas namuose.
Ar daug tavo slaugytų senolių išėjo Anapilin?
Taip, daug prižiūrėtų senukų jau nebėra. Ten į mirtį žiūrima ramiai – tai yra neišvengiama. Gal todėl stengiamasi iš gyvenimo paimti viską, ir mokama džiaugtis kiekviena diena. Ši tema seniems žmonėms nėra tabu. Apie mirtį jie kalba ramiai. Man taip pat teko būti šalia mirštančio žmogaus. Kai matai, kad jau daugiau niekuo negali padėti žmogui, geriau nesiblaškyti, o leisti ramiai išeiti.
Yra net sukurta mirties teorija, kur įvardijamos pakopos, kurias beveik kiekvienas pereiname. Sunkia liga susirgęs žmogus pirmiausiai viską neigia, paskui pyksta ant aplinkinių ir ieško kaltų, vėliau pripažįsta esamą situaciją ir galop su ja susitaiko. Tą patį išgyvena ir sergančio žmogaus artimieji, tik jiems dar reikia laiko, kad po savo žmogaus mirties išmoktų gyventi be jo.
Sakei, jog Vokietijoje stengiamasi, kad senolis kuo ilgiau galėtų gyventi savo namuose, savo aplinkoje. Visgi kokiais atvejais seneliai apgyvendinami senelių namuose?
Į senelių namus jie papuola tik tuomet, kai reikia priežiūros visą parą. Kitais atvejais senais žmonėmis rūpinasi į namus atvykstantys socialiniai darbuotojai. Buvo viena močiutė - beveik šimtametė, kuri gyveno su seserimi, tačiau jai mirus, liko viena – daugiau jokių artimųjų nebuvo. Iki pat paskutinės galimybės ji gyveno savo namuose, tačiau, kai kelis kartus buvo rasta iškritusi iš lovos ir susižalojusi, buvo nuspręsta, kad jai reikia priežiūros visą parą. Tuomet senutė buvo apgyvendinta senelių namuose.
Įstatymuose yra numatyta, kad į senelių namus gali pakliūti asmenys, sulaukę 87-94 metų. Žinoma, esant būtinybei jie priimami ir anksčiau.
Kokia senelių priežiūros idėja labiausiai sužavėjo?
Vokietijoje nėra vienišų, likimo valiai paliktų senelių. Miunchene yra taip vadinamieji senelių centrai. Tai kažkiek primena vaikų darželius. Savo tėvus prižiūrintys vaikai taip pat turi gyventi normalų gyvenimą, vykti į darbą. Jie tuose senelių centruose gali kelioms valandoms atvežti sunkiomis ligomis sergančius tėvus. Ten senoliai yra tinkamai prižiūrimi. Senelių centrai labai populiarūs ir mėgiami pačių senelių, nes jie gali tarpusavyje bendrauti. Ten netgi savo chorą jie yra subūrę. O su kokia meile ir supratimu seneliai padeda vienas kitam, rūpinasi! Manau, kad tokių centrų labai reikėtų Lietuvoje. Tai būtų didelis žingsnis į priekį senų žmonių priežiūros srityje.


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

AdelÄ—, Doviltas, Dovilta, DoviltÄ—, Klema, Klemas, Klemencija, Klemensas, Klemensa, Klementina, Klementinas, KlemÄ—, Koluma, Kolumbas, Liubartas, Orestas.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 082 393

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]