Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

LOJALUMO, KITAMANYSTĖS IR IŠDAVYSTĖS PAMOKOS SU PAVYZDŽIAIS

Ovidijus Petkevičius

2006−04−13 0

Pastarųjų Seimo įvykių išvakarėse klubo “Civitas„ nariai, miestelėnai susitiko su profesoriumi humanitarinių ir socialinių mokslų daktaru Leonidu Donskiu. Vienas žymiausių šalies intelektualų, daugeliui kupiškėnų pažįstamas kaip Lietuvos televizijos kultūros ir politikos pokalbių laidos “Be pykčio„ autorius ir vedėjas, sulaukė išties nemenkos auditorijos. Simboliška, kad kreivų veidrodžių karalystėje – Seime, dūžtant paskutinėms moralios politikos iliuzijoms, Kupiškio viešojoje bibliotekoje buvo diskutuojama tema “Lojalumas, kitamanystė ir išdavystė„. Šiandien, beje, jau žinome, kad iliustratyviu šios diskusijos pavyzdžiu tapo atstatydintas Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas.
Įdomu, kad “proceso„ išvakarėse vykusiame susitikime buvo apibendrinta situacija, kurioje pastaruoju metu atsidūrė mūsų politikos hierarchai, o tuo pačiu ir mes visi, regis, demokratinės visuomenės piliečiai.
Apie lojalumą pastaruoju metu kalba ne tik teisininkai, politinių partijų ideologai, bet ir verslo pasaulio atstovai. Pasak prof. Leonido Donskio, lojalumo sąvoka ir pats lojalumas tapo madinga kryptimi korporatyviniame Vakarų pasaulyje. Diskusijos metu svečio buvo paklausta, ar lojalumas – teisėtas darbdavių reikalavimas, ar spekuliacija? Žinomas filosofas šį reikalavimą būtų linkęs laikyti spekuliacija. Pasak jo, iš esmės čia yra pastebimas ne vakarietiško, o rytietiško modelio mėgdžiojimas. Kompanija (įmonė) tampa panaši į sektą – labai efektyvus modelis. Bet vakarietiškoje, individualistinėje kultūroje toks modelis (tapatintis su kažkuo) nėra priimtinas ar natūralus.
Neretai lojalumą (lojalus – neperžengiantis valdžios nustatyto teisėtumo ribų; doras, sąžiningas santykiuose su žmonėmis) tapatiname jį su paklusnumu. Net ir tapus Europos Sąjungos nariais, dauguma visuomenės atstovų vis dar garbina tuos, kurių bijo, nes jie savo rankose turi valdžią ir pinigus. Šie, dangstydamiesi lojalumu, tereikalauja vienintelio – besąlygiško paklusnumo. Kaip patvirtina Krekenavos vokelių įvykiai “lojalus„ paklusnumas baigiasi vieninteliu - burnų užčiaupimu. O tai tampa akivaizdžia tolerancijos karikatūra.
L. Donskio tvirtinimu, kitamanystė – ne mažiau svarbi už lojalumą. Šiuolaikinis, modernus gyvenimas neįsivaizduojamas be sugebėjimo toleruoti kitokį mąstymą, kaip neįsivaizduojamas ir be lojalumo.
Jeigu įdėmiau stebėtume mūsų “operetinės politikos„ procesus, vykstančius Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje, galėtumėme teigti, kad tai, deja, tik idealistinis modelis. Šiuo metu viskas infliuoja; ne tik pinigai, bet ir sąvokos, įsitikinimai, “spalvos„ (lengvai “persidažoma„ ir perbėgama į kitą barikadų pusę).
Šiandien demokratijos nebeįsivaizduojame be kritikos. Ir visgi galima turėti kitokią nuomonę, net fundamentaliais klausimais būti kitamaniu, bet išlikti lojaliu. Tai ypač svarbūs demokratinei visuomenei dalykai ir jie, deja, mūsų šalyje bliūkšta kaip muilo burbulai.
Atstatydintam Seimo pirmininkui A. Paulauskui teko patirti ir trečiąjį prof. L. Donskio diskusijos aspektą – išdavystę. Pasak filosofo, žmones išdavystei pastūmėja primityviausi motyvai: godumas, noras būti galigu ar turėti slaptą gyvenimą.
Dabartinių įvykių ir ekspresyvių poelgių varikliui Viktorui Uspaskichui greičiausiai būdinga visų šių komponentų simbiozė. Antradienį stebėdami Seimo įvykius galėjome dar ir dar kartą įsitikinti, kuo išdavystė virsta mūsų dienomis, kaip ji mutuoja, kokias formas ir pavidalus įgyja. Matome, kaip klestint išdavystei prarandamas elementarus tvarkos (ir padorumo) pojūtis, atsiduriama išties hamletiškoje situacijoje
Šių dienų įvykiai šalies politiniame gyvenime tik dar kartą įrodo, kad lojalumas ir kitamanystė – pagrindiniai laisvos visuomenės svertai mūsų politikų elitui tėra tik gražūs žodžiai. Realioje veikloje tebegalioja “eretikų„ titulas, kuris net ir buvusiems koalicijos partneriams tampa “licencija į mirtį„. Kaip klostysis tolimesnės lojalumo pamokos, mūsų politikų grietinėlei, galėsime stebėti visas prieššventines dienas. Politinė bravūra, reikia manyti, nesibaigs ir po šv. Velykų. Galima laukti tik vieno – kuriant save pateisinančias teorijas neabejotinai bus griebiamasi naujų mūsų politikų arogancijos ir puikybės protrūkių.