Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

IKI ŠIOL IŠLIKOME, O TOLIAU€¦

Gintaras JURGĖLAS

2006−03−18 0

Lietuvą ištisus šimtmečius niokojo įvairiausių grobikų ordos – ir vokiečiai, ir lenkai, ir švedai, o rusai beveik nuolatos. Nepaisant to, mes ne tik išlikome, bet ir išsaugojome savitumą. Istorikai vienu balsu tvirtina, kad tai mums pavyko ne dėl Lietuvos politikų sumanumo, ginklų jėgos, o dėl to, kad sugebėjome išsaugoti savo kalbą, papročius, meno, architektūros ir kitus kultūros paminklus. Savo paveldo svarba neabejoja nė vienas Europos kraštas, o 1984 metais Prancūzijos inicijuotos “Europos paveldo dienos„ per kelerius metus tapo reikšmingu tarptautiniu projektu, kurį 1991- aisiais parėmė Europos Taryba ir Europos Sąjunga.
Praėjusią savaitę kaimyniame Rokiškio rajone vyko seminaras, skirtas Šiaurės Rytų Lietuvos regiono paveldo problemoms aptarti, kurioje dalyvavo ir Kupiškio rajono vicemeras Jonas Jarutis.
J. Jarutis mus informavo, kad seminarą organizavo Panevėžio apskrities viršininko administracija, jame dalyvavo visų apskrities savivaldybių atstovai, taip pat vienas premjero patarėjų, Savivaldybių asociacijos viceprezidentas, kultūros ministerijos atstovė ir kiti oficialūs asmenys, kurie rūpinasi kultūros vertybių paveldu. Susitikimo metu buvo akcentuota, kad Lietuvoje yra 900 išlikusių dvarviečių ir apie 600 dvarų, iš kurių tik 20 proc. yra daugmaž sutvarkyti ir juos galima lankyti bei parodyti svečiams.
Per seminarą vicemeras nuolat jautė takoskyrą tarp dviejų pozicijų. Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento darbuotojai tvirtino, kad privalu išsaugoti objektų autentiškumą, o Turizmo departamento atstovai, merai, vicemerai, premjero atstovas laikėsi pozicijos, jog šiuos objektus reikia pritaikyti turizmui, nes Lietuva niekada nebus galinga industrinė valstybė, o svečiams turime būti įdomūs kažkuo kitu, pavyzdžiui, gerai sutvarkyta turizmo struktūra.
Pereikime prie mūsų rajono. Ar turime dėmesio vertų paveldo objektų?
Yra vienas kitas. Pavyzdžiui, Palėvenės dominikonų vienuolynas, Adomynės dvaras, dar vienas kitas, tačiau jie nėra pritaikyti turizmo reikmėms. Darbus juose riboja tas pats Kultūros paveldo departamentas. Sakysime, reikia sutvarkyti ir perdažyti Savivaldybei priklausančio Adomynės dvaro langų rėmus, bet net ir tai reikia suderinti su departamentu, o darbus atlikti turės restauratoriai. Tai jau pareikalaus nemažai lėšų. Be to, suderinus paaiškėja, kad sutartiems darbams reikia, tarkim, 100000 litų, o realiai skiriama kokie 15000.
Teko girdėti, kad kai kuriose savivaldybėse iki šiol nėra parengto paveldo objektų nekilnojamojo turto apsaugos plano. O Kupiškyje?
Nežinau. Tuo reikėtų pasidomėti.
Savivaldybių bendruose veiklos planuose turėtų būti ir strateginiai paveldo išsaugojimo klausimai . Finansavimas šioms problemoms spręsti numatomas. Į tai atsižvelgta?
Bendrajame strateginiame plane tai yra numatyta. O finansavimo, kaip visada, šaltiniai yra trys – valstybės, savivaldybės ir privačios lėšos.
Daugelyje rajonų jau yra sudaryti turistiniai kultūros paveldo maršrutai, kuriais keliauja ne tik rajono svečiai, bet ir vietiniai žmonės, ypač norintys savo kraštą geriau pažinti moksleiviai. Tokius maršrutus mes turime?
Praėjusiais metais buvo išleistas leidinukas apie Kupiškio miestą ir rajoną. Jame yra nurodyti visi lankytini objektai rajono seniūnijose. Tai dar nėra tikri turistiniai maršrutai, bet apie jų sudarymą mes svajojame. Kupiškio rajone yra ką pamatyti, bet mes, lietuviai, kažkodėl dar neišmokom girtis, ar tiesiog reklamuotis. Šito dar teks mokytis kad ir iš pačių artimiausių kaimynų latvių ir estų.
Lietuvoje yra labai daug objektų, saugomų valstybės. Kultūros paveldo departamento direktorius pasigenda objektų, saugomų savivaldybių...
Gal Kupiškio rajone yra kas nors saugoma savivaldybės?
Aš manyčiau priešingai, su šituo ponu galėčiau ginčytis. Lentelė, informuojanti, kad objektas saugomas valstybės, dar nieko nereiškia. Visi paveldo objektai kaip tik yra saugomi savivaldybių, kuri ir atlieka visus priežiūros darbus. Kitas klausimas – kokie objektai yra apskritai saugotini. Kokiais kriterijais remiantis vienas piliakalnis yra įtrauktas į saugotinų objektų sąrašą, o kitas – ne?

Į šitą vicemero klausimą galima atsakyti. Lietuvoje yra 830 piliakalnių, tik 610 paskelbti valstybės saugomais. Šimtus metų jie saugo mūsų istoriją, o visų laikų valdininkai niekaip nesugeba jų suregistruoti. Vienas apsižioplina, kitas paprasčiausiai numoja ranka. Matyt, mūsų protėviams buvo lengviau rankomis piliakalnius supilti, nei dabartiniams valdininkams juos užrašyti. Net ir stulbinanti Trakų bažnyčia iki šiol nėra paskelbta valstybės saugomu paveldo objektu, ką jau bekalbėti apie mažiau žinomas vertybes.
Prastai dirbant, finansų paveldui išsaugoti nesurandant, problemas norint perkelti ant kitų pečių, valdžiai kyla įvairiausių gelbėjimosi vizijų. Vienas iš naujausių jos šūkių skamba maždaug taip – palengva tarp verslininkų turėtų įsivyrauti požiūris, jog kultūros paveldo vertės yra kiekvieno verslo plano sėkmingo įgyvendinimo laidas ir pridedamoji vertė, bet ne trukdys ar balastas, o savivaldybių vaidmuo bendraujant su verslininkais, derinant kultūrinės tradicijos tęstinumo ir verslo interesų aktyvinimo veiklą, turėtų tapti savivaldos veiklos prioritetu.
Žavu. Vyriausybė egzistencinėms valstybės reikmėms pinigų neturi, kaip elgeta prie bažnyčios prašo pinigų iš jau ir taip mokesčius mokančių žmonių, o kažkoks Darbo partijos veikėjas, šiuo metu einantis kultūros ministro pareigas, kaip žuvis nepažįstantis savo anūkų, per vieną savo prasimanymoo vizitą sugeba išleisti per 100000 litų.
Rinkimai jau kitąmet…