Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

MIGONIų KAIMO šVIESUOLė, KURIANTI STEBUKLUS

UnÄ— JUODYTÄ–

2014−09−13

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Elektriniu vežimėliu 90-metė nurieda ir į kaimą.
AutorÄ—s nuotrauka
Kiekvienas kaimas turi savo šviesuolį. Migonyse gyvenanti Vladislava Petrulienė – neabejotinai, viena iš jų. Garbaus 90-ties metų jubiliejaus sulaukusi, gyvenimo išmintimi spinduliuojanti ilgaamžė – tikras pavyzdys, kaip reikia kasdienybės džiaugsmą semti rieškučiomis, neprarasti gebėjimo pastebėti paprastus, bet labai reikšmingus dalykus. Neseniai, minint kaimo 500 m. jubiliejų, Migonių kaimo bendruomenės namuose atidaryta V. Petrulienės rankdarbių paroda.

Gyvenimas išskyrė

Keliuku, dar šviesaus atminimo V. Petrulienės vyro Antano apsodintu topoliais ir beržais, atėjus į moters namus, kuriuose lankytasi ne kartą, matyti, kad čia nieks nepasikeitę – kaip ir visada, darželiai pilni gėlių, šalia rymo rūpintojėlis, lojimu pasitinka vienintelis ištikimiausias kaimo šviesuolės draugas, šunelis Reksis. Tik dabar čia senolė gyvena jau viena... Ketvirti metai, kai šalia nebėra gyvenimo palydovo, su kuriuo kartu nueitas ilgas kelias – net 57 metus Vladislava ir Antanas buvo kartu. „Vyras išėjo, ir gyvenimas pasikeitė..., – sako V. Petrulienė. – Tiek metų, kiek mes, retai kas išgyvena, žinoma, buvo ir pas mus debesėlių, bet visada sutikom, nesiginčijom, o ir aš nusileisti mokėdavau“. V. Petrulienė pabrėžė, kad ir dabar moterims reiktų būti nuolaidesnėms, turėti kantrybės. „Jei galėčiau sugrįžti atgal, eičiau už to paties“, – sako V. Petrulienė ir ima pasakoti judviejų pažinties istoriją. „Jis mane užsiaugino, mano tėvelis buvo muzikantas, pas jį Antanas ateidavo mokytis groti smuiku, tuomet man buvo gal 14, jis – šešeriais metais vyresnis. Iš pradžių nekreipdavau į jį dėmesio – nedidukas buvo. Tačiau Antanas labai gražiai dainuodavo, visą gyvenimą nei rūkė, nei gėrė, taip ir įsimylėjau. Paskui ėmėm draugauti, jo motina buvo kategoriškai nusistačiusi prieš mūsų vedybas. Draugavom net 15 metų, vis sakydavo – dar per anksti tuoktis. Kai vyrui buvo 34 m. jos nebeklausėm ir 1952 m. susituokėm. Atėjau gyventi į jo motinos namus, čia aš – iki šiol. Sunku buvo, nesutarimų ir pykčių su anyta neišvengiau“, – prisiminimais apie nelengvą gyvenimą dalinosi migonietė.

Visas gyvenimas – Migonyse

V. Petrulienė užaugo Migonių kaime, trijų vaikų šeimoje, pas tėvus Kazį ir Uršulę Narbutus. Ji buvo vyriausias vaikas šeimoje, brolis Vladas dabar 85-erių, šiuo metu gyvena Vilniuje, sesuo Stefanija – jauniausia, perkopė aštuntą dešimtį. „Man, kaip vyriausiai, daugiausia ūkio darbų kliūdavo, tėvai nedaug žemės turėjo, pamenu, kad pas stambesnį ūkininką leistų ganyti savo avis, už kiekvieną tekdavo atidirbti 5 dienas sunkiausių ūkio darbų – tai buvo mėšlavežis, rugiapjūtė ir linarūtė. Dabar atsimenu, kai dviem arkliais šeimininkas krėtė mėšlą, o aš taip skubėjau, kad pritryniau ant rankų didžiausias pūsles. Tada mečiau šakes ir tą mėšlą kabinau rankomis, po to kelias savaites žaizdotom rankom vaikščiojau. Padieniui eidavom ravėti, šieno grėbti, turėjom tris karves. Sunkūs laikai buvo, visus darbus rankomis dirbti reikėjo, ne taip, kaip dabar – kai viską nudirbti padeda technika“, – nelengvą vaikystę prisiminė senolė.

V. Petrulienė pasakojo, kad Migonių mokykloje baigė 4 skyrius, daugiau mokytis nebuvo galimybių, reikėjo dirbti. Mokėsi pas ilgametį mokytoją Feliksą Zikarį. „Vienoje klasėje po 40 mokinių būdavo. Mokytojas buvo geras, bet kartu ir labai griežtas, turėjo lazdelę, kuria naudojosi ne tik žemėlapyje rodydamas pasaulio šalis, bet ir nepaklusniems berniukams per delną sušerdavo. Pamenu, egzaminus laikydavom – gramatikos, dailyraščio, matematikos. Per juos egzaminuoti į mokyklą net kunigas atvažiuodavo. Kaime buvom 28 jaunos merginos. Sekmadieniais visos į šokius eidavom, tačiau tik jiems laisvo laiko ir teturėjom. Būdavo, grįžti paryčiais, o mama jau ir žadina prie ūkio darbų. Į Šimonių bažnyčią 8 kilometrus vasaromis pėstute žingsniuodavom, batelius rankoje nešdavomės ir tik prie bažnyčios apsiaudavom – kad greit nesudėvėtumėm“, – kalbėjo V. Petrulienė.

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 087 172

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]