Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

Gyvenimo ratas

STASIUI KYTRAI €“ 80

Palmira KERÅ ULYTÄ–

2015−01−29 1

Inžinierius, technologijos mokslų daktaras Stasys Kytra gimė 1935 m. sausio 20 d. Vilniaus kaime. Mokėsi Vainiškių (Topolio) pradžios mokykloje, Skapiškio progimnazijoje, Kupiškio vidurinėje mokykloje. 1958 m. baigė Kauno politechnikos institutą (KPI, dabartinis Kauno technologijos universitetas) ir įgijo elektromechanikos inžinieriaus kvalifikaciją.

S. Kytra 1964–1967 m. studijavo neakivaizdinėje aspirantūroje prie Lietuvos mokslų akademijos (LMA). 1969 m. apgynė technikos mokslų daktaro disertaciją „Videomagnetofono su diagonaliu rašymo metodu juostos traukimo mechanizmo dinamikos klausimai“, 1981 m. suteiktas docento mokslinis vardas.

Kėlė kvalifikaciją Maskvos energetikos institute (1984 m.), Gabrovo ir Sofijos aukštosiose mokyklose (Bulgarija,1990 m.), Deisterio (Vokietija) energijos ir aplinkos centre (1994 m.). Nuo 1958 iki 1960 m. dirbo KPI inžinieriumi, 1960 m. – Radioelektronikos mokslinio tyrimo instituto vyr. inžinieriumi-energetiku, 1960–1966 m. – LMA energetikos ir elektromechanikos instituto konstravimo biuro vyr. inžinieriumi-viršininko pavaduotoju. 1966–2002 m. – Kauno technologijos universiteto vyr. mokslinis bendradarbis, mokslinės grupės vadovas, mokslinės laboratorijos vadovas, vyr. dėstytojas, docentas.

Kupiškėnų enciklopedijoje rašoma, kad S. Kytra paskelbė per 150 mokslinių publikacijų: straipsnių, konferencijų pranešimų, mokslinių tiriamųjų darbų ataskaitų, mokymo metodinių priemonių. Tarp publikacijų – 32 pripažinti išradimai.

S. Kytra – vadovėlio aukštesniosioms mokykloms „Elektros energetiniai įrenginiai ir instaliacija“ redaktorius (2001 m.), knygos „Energijos vartojimo pramonės įmonėse audito vadovas“ bendraautoris (2004 m.).

2006 m. S. Kytra išleido pirmąjį Lietuvoje šios srities vadovėlį aukštosioms mokykloms „Atsinaujinantys energijos šaltiniai“, kuris 2008 m. buvo įvertintas Švietimo ir mokslo ministerijos premija. Leidinio pratarmėje autorius rašo, kad šio darbo tikslas – „ne tik paruošti bendrąjį vadovėlį aukštosioms mokykloms, bet ir pateikti, kiek tai įmanoma, būtinas žinias energijos politikos kūrėjams ir šios srities specialistams“. Vadovėlyje aptariamos šios temos: energijos vaidmuo visuomenėje, saulės energija, vėjo energija, mažosios hidroelektrinės, bioenergija ir geoterminė energija.

S. Kytros sukurti ir eksponuoti parodose mokslinių tyrimų prietaisai buvo pažymėti bronzos bei sidabro medaliais (Liaudies ūkio pasiekimų parodoje 1971 ir 1975 m.), tarptautinės pramonės parodos Kopenhagoje 1-ojo laipsnio diplomu 1982 m.

„Žvelgdami į praeitį, kartais užduodame sau klausimą, kas nulėmė ar paskatino vienokį ar kitokį sprendimą ar pasirinkimą. Mano pasirinkimas pasukti mokslinio darbo kryptimi susiklostė lyg ir savaime. Beje, sovietiniais metais tai buvo bene vienintelė sritis, kur, ir nebūdamas nei komjaunuoliu, nei kompartijos nariu, bet turėdamas mokslinius laipsnius, galėjai turėti didesnes galimybes rinktis darbą savo nuožiūra“, – rašo S. Kytra savo parengtoje kolektyvinės kūrybos prisiminimų knygelėje „XIV laida Kupiškio vidurinės mokyklos 1953 m. laidos abiturientai apie save ir laikmetį“, išleistoje 2009 m. Ši knygelė atsirado perskaičius Kupiškio vidurinės mokyklos internetinę istoriją, kur, pasak S. Kytros, „pokario metų sovietinės okupacijos aprašymas teužpildytas bene tik vieninteliu sakiniu: „Dar daug ko nežinome apie šį istorijos tarpsnį.“ Tai ir paskatino to laikmečio amžininkus pažvelgti į pokarį – istorinės atminties naikinimo ir perkūrimo metus – per savo požiūrio prizmę. Tarp santūrių, kartais ir labai skaudžių XIV laidos abiturientų prisiminimų eilučių skaitytojai nesunkiai gali įžvelgti ir istorinį kontekstą.

S. Kytra, prisimindamas mokyklinius metus, šioje knygelėje trumpai aprašo ir gimtąjį Vilniaus kaimą. Plačiau Vilniaus kaimo ir gretimo Narbutų kaimo istoriją S. Kytra išdėstė III knygoje „Keliai veda Kupiškin“. Čia rašoma: „Kaimas neatsirado savaime, kaip, beje, ne savaime ir ištuštėjo. Visa tai nulėmė istorinės aplinkybės... Vilnius kaimo, kaip atskiros bendruomenės ir administracinio vieneto, atsiradimo metais reikėtų laikyti 1867 m., kai carinės valdžios, neatlaikiusios visuotinio liaudies spaudimo, liustracijos komisija suformavo Virbališkių valsčiaus Virbališkių valstybinio dvaro kaimų valstiečiams skirtinių išperkamųjų žemių planus.“

Vilniaus kaimas išnyko XX a. 8 dešimtmetyje. S. Kytros parašyta gimtinės istorija pasakoja: „Kaimo naikinimo procesas buvo vykdomas nuosekliai ir planingai. Galima išskirti 3 to proceso etapus, atitinkančius „klasių kovos“ ir socializmo kūrimo teoriją... Pirmasis etapas – tuojau po įvykdytos okupacijos buvo paskelbta proletariato, vadovaujamo komunistų partijos, pergalė ir jo diktatūros įvedimas. Pastarosios tikslas buvo kova prieš „buržuaziją“, siekiant iš jos atimti privačią nuosavybę ir ją suvisuomeninti, o ją pačią sunaikinti kaip visuomenės klasę... Antrasis etapas – valstiečių prievartinis sukolūkinimas, atimant ir suvisuomeninant žemę, ūkinius pastatus, ūkio inventorių, arklius ir kitus gyvulius. Vilniaus kaimo priverstinė kolektyvizacija buvo įvykdyta 1949 m. žiemą per vieną dieną. Visi kaimo vyrai buvo ginkluotų organizatorių suvaryti į vieną trobą, uždaryti ir neišleidžiami tol, kol nepasirašys pareiškimo priimti į kolūkį... Trečiasis ir lemiamas kaimų naikinimo etapas – tai jau kolektyvizuotų gyventojų iškėlimas iš vienkiemių į kolūkines gyvenvietes ir vienkiemių nugriovimas. Šis etapas buvo pradėtas 8 dešimtmetyje ir baigtas iki jo pabaigos. Suprantama, kad kaime nugriovus visas vienkiemių sodybas, jeigu čia nebuvo numatyta kolūkio gyvenvietė, kaimas visiškai ištuštėdavo... Buvusio gražaus ir pasiturinčio kaimo sodybų vietoje liko pliki kolūkiniai arimai su kur ne kur likusiais vienišais sodybvietėse augusiais ąžuolais...“

Kartu su išnykusiu kaimu negrįžtamai prarasta ir didžiulė vertybė – kaimo žmonių bendravimo kultūra ir tradicijos. „Žmonės visuomet ateidavo vieni kitiems į talką, jeigu reikėjo gelbėti kaimyno derlių nuo nepalankių gamtos sąlygų, gelbėti kaimyno turtą nuo gaisro ar kitaip kaip padėti kaimynui, ištiktam bėdos ar nelaimės. Žmonės kviesdavosi kaimynus į svečius ne tik didžiųjų įvykių, tokių kaip vestuvės, krikštynos, laidotuvės, progomis, bet rengdavo ir parapijos atlaidų pokermašius, rudens javų kūlimo talkas, gegužines mojavas. Buvo paprotys pažymėti kaimynų vardadienius, namo duris papuošiant ąžuolų vainiku. Kaimynai bendraudavo ir be kokių nors ypatingų priežasčių – tiesiog susitikdavo pasišnekėti, kartu padainuoti, pasidalinti dienos įspūdžiais, aptarti pasaulinių naujienų ar papolitikuoti“, – prisimena S. Kytra.