Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

JUOZO KARAZIJOS FOTOGRAFIJOSE – KUPIŠKIO METRAŠTIS

Jurgita ŽIUKAITĖ

2006−02−14 0

Šeštadienio istorinė popietė Kupiškio etnografijos muziejuje jos dalyvius grąžino į tarpukario Kupiškį. Renginio metu buvo pristatyta muziejaus prieš gerus metus išleista knyga “Fotografas Juozas Karazija„, dėl savo populiarumo sulaukusi antro leidimo (200 egz.). Jį savo lėšomis rėmė fotografo sūnus Bronislovas Karazija.
J. Karazijos fotografijų galima rasti ne vieno vyresnės kartos kupiškėno albumuose. Daug jų, kaip sakė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, saugoma Vilniuje, vaizdo ir garso archyve. Knyga, kurioje pristatoma vieno žymiausių prieškario ir pokario Kupiškio fotografų asmenybė ir jo darbai, išleista prieš gerus metus. Kodėl leidinys buvo pristatytas tik dabar? Tam yra svari priežastis. Šiemet sausio 17 d. žymiajam fotografui būtų sukakę 100 metų. J. Karazija, gimęs 1906 m. sausio 17 d. Paberžių k., fotografija susidomėjo apie 1930 m. Apie metus pasimokęs pas Kupiškio fotografą Milašių, 1937-aisiais išsinuomojo kambarėlį ir ėmė verstis fotografija.
Su fotografo biografija ir jo darbų faktais supažindino leidinio sudarytoja muziejaus specialistė Aušra Jonušytė. Leidinyje akcentuotas 1931–1940 m. laikotarpis. J. Karazijos nuotraukose liko įamžinti miestelių ir apylinkių žmonių portretai, įvairios šventės, ūkio darbai, laisvalaikis.
Fotografo sūnus B. Karazija už knygos išleidimo iniciatyvą dėkojo A. Jonušytei ir muziejaus direktorei V. Aleknienei. Jis buvo tėčio pagalbininkas fotolaboratorijoje, stebėjo nuotraukos gimimo procesą. Pats pirmąsias nuotraukas pradėjo daryti 1946-1947 metais, būdamas pirmame skyriuje. “Nors tėvas ir norėjo, jog tapčiau fotografu, pasirinkau chemiko specialybę. Įkyrėjo fotolaboratorija, kiti draugai po miestą bindzinėja, o aš triūsiu joje. Paruošiu pamokas, tada - padėjėjas. Kaip galėjau ją pamėgti?„ – sakė B. Karazija.
Renginyje dalyvavusi fotografo dukra Zita taip pat sakė nemažai laiko praleisdavusi stebėdama tėčio darbą, tačiau eiti jo pramintu keliu nenorėjusi.
Prisiminimais apie fotografą dalijosi ir Vilhelmina Elskienė, viena iš nuotraukų pateikėjų. “Mūsų šeimos draugavo. Kaip žmogus, J. Karazija buvo labai draugiškas, turintis humoro jausmą, paprastas, prie visų pritapdavo, dalyvavo choruose, teko su juo dainuoti„, - pasakojo V. Elskienė. Ji papasakojo ir smagų nutikimą, nugirstą iš tėvų. Anksčiau buvo madinga iš anksto pasirūpinti karstais. Juos įsigijo dvi moteriškės. Viena panoro karste ir nusifotografuoti. Atsigulė į jį, stovintį kamaroje, pasiruošė pozuoti. Atvyko J. Karazija, jau taikėsi fotografuoti, o moteriškė sujudėjo skarelės pasitaisyti. Fotografas ir nugriuvo. Paskui jis sakė nieko nebijojęs, jam esą tik koja paslydusi.
Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Vidas Vilimas pastebėjo, jog ankstesniais laikais fotonuotraukos turėjo didelę reikšmę kaip reiškinių, darbo proceso, įvairių įvykių įamžinimo būdas. Ir jų meninė vertė buvusi didžiulė. Šiuolaikiniai menininkai vis dažniau atsigręžia į praeitį, įkvėpimo ieško senojoje fotografijoje.
Per fotografijos, prisiminimų prizmę tekėjusiame renginyje puikiai derėjo ir Subačiaus kultūros namų mišraus ansamblio, vadovaujamo Irenos Jėčiuvienės, atliekami muzikiniai kūriniai.