MÅ«sų kraÅ¡tietis Leonas Bruneika, jau daug metų gyvenantis Vilniuje, paskutinį rugsÄ—jo savaitgalį apsilankÄ— pas Naiviuose gyvenanÄiÄ… seserį GenovaitÄ™ TonkeviÄienÄ™. TÄ…syk jis atsivežė akmeninių skulptÅ«rÄ—lių rinkinį, davÄ™s jai skambų pavadinimÄ…: “Akmenys – mÅ«sų planetos ŽemÄ—s asmenysâ€. Å alies spaudoje ir televizijos laidose buvÄ™s Lietuvos mokslų akademijos darbuotojas L. Bruneika vadinamas tautodailininku, taÄiau pats teigia, jog nedaug jo rankos pridÄ—ta prie akmeninių žmogeliukų: tik vienur kitur iÅ¡gręžtos akys, lÅ«pos, prilipdytos ausys ar ant kaklo užkabintas papuoÅ¡alas. Atpažinti savo akmenį Leonas kiloja po vienÄ… akmens skulptÅ«rÄ—lÄ™. Kiekviena turi savo pavadinimÄ… ir netgi charakterį. “Štai "RÅ«kanti moteris", - tiesia mums iÅ¡raiÅ¡kingÄ… kompozicijÄ… su cigarete, įkiÅ¡ta į akmeninÄ™ burnÄ…. – Ji Balzako amžiaus (30 metų), o pažiÅ«rÄ—kit kokia raukÅ¡lÄ—ta.†Kita keista bÅ«tybÄ— – su akimis abiejose galvos pusÄ—se. “JÄ… pavadinau "Pletkininke". Å i moteris viskÄ… mato ir mala akmens liežuviu.†Ant kambarinio stalelio puikuojasi "Taikos Å¡alininkas" su balto balandžio ženkliuku, primityvus "PirmykÅ¡tis žmogus", "Draugas" iÅ¡ akmens, atvežto nuo Viduržemio jÅ«ros, "Berniukas", su visais vyrams deramais atributais…
Smalsu, kaip kilo mintis nuo žemÄ—s pakelti neįprastus akmenis, įžiÅ«rÄ—ti juose žmogaus ar gyvÅ«no pavidalus. L. Bruneika sako, jog fanatiÅ¡kÄ… polinkį akmenims atradÄ™s prieÅ¡ daugelį metų. Eidamas lauku atsitiktinai pajunta ypatingÄ… traukÄ… kokiam rieduliui ir bÅ«tinai jį parsineÅ¡a namo. “Akmuo, kaip ir žmogus, turi aurÄ…, - įsitikinÄ™s L. Bruneika. – Jis sudarytas iÅ¡ milijonų suakmenÄ—jusių gyvybių ir yra toks pat mÅ«sų planetos gyventojas, kaip ir mes.†Giliausiu paÅ¡nekovo įsitikinimu, kiekvienas žmogus gali atpažinti savo akmenį ir privalo jį pasiimti. L. Bruneika tikino, kad ne tik kasdien su savimi neÅ¡iojasi akmenukus, bet keletÄ… jų nuolat laiko po pagalve. “Akmenys turi gydomųjų galių, - tvirtino paÅ¡nekovas. – juos į LietuvÄ… atneÅ¡Ä— nuo Murmansko slinkÄ™ ledynai, o to kraÅ¡to senieji gyventojai ypaÄ gerbÄ— riedulius, namuose juos laikydavo garbingoje vietoje.â€
NetradicinÄ—je medicinoje žinoma daug duomenų apie akmenų gydomÄ…sias savybes. Pasak L. Bruneikos, viena rusų mokslininkÄ— teigÄ—, jog gipsine lÄ—le perbraukus per verkianÄio vaiko kÅ«nÄ…, pyplys kaip mat nurimsta. PaÅ¡nekovas taip pat pasakojo surastu akmeniu pagydÄ™s skaudanÄiÄ… bendrakeleivÄ—s galvÄ…: prie kaktos pridÄ—tas akmuo iÅ¡kart nuÄ—mÄ— skausmÄ….
Byloja apie praeitį ReikÅ¡ti pagarbÄ… akmenims, anot Leono, reikia ne vien dÄ—l jų skleidžiamo elektromagnetinio lauko, auros, panaÅ¡ios į mÅ«siÅ¡kÄ™, bei gydomųjų savybių, bet ir dÄ—l to, kad jie mena mÅ«sų praeitį. Tautos mÄ…stytojas VydÅ«nas yra pasakÄ™s: “Žmogus praregÄ—jÄ™s gali pamatyti ant akmens sÄ—dinÄius buvusius senelius.†Cituodamas VydÅ«nÄ…, L. Bruneika samprotauja, jog derÄ—tų atkreipti dÄ—mesį į didžiuosius Migonių k. akmenis: galbÅ«t ant kurio iÅ¡ jų yra sÄ—dÄ—jÄ™s garsusis architektas Laurynas Stuoka-GuceviÄius arba pirmasis Lietuvos mokslo akademijos prezidentas Juozas Matulis.
Nors ir kur kas mažesnės už laukų riedulius, L. Bruneikos surinktos skulptūrėlės jo bute užima nemažai vietos, tad jis jau antrą, ir, kaip pats teigė, paskutiniąją kolekciją padovanojo Adomo Petrausko muziejui. Toliau suteikti akmenėliams būtybių pavidalus L. Bruneika nebeturi sąlygų ir erdvės. Jei ką ir sukurs, tai, sako, padovanos tiems, kas tikės akmens skleidžiama energija.
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.