Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

NUO BALKANų IKI PIETų AMERIKOS - SU šVIETėJIšKA MISIJA

BanguolÄ— ALEKNIENÄ–

2012−12−08

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugus lengva atrasti. Peru, Chepen. Justina Kaluinaitė dešinėje.
Nuotrauka iš Justinos Kaluinaitės
 asmeninio archyvo
Mėgstanti bendrauti, keliauti, pažinti kitas kultūras ir dalintis savo patirtimi kupiškėnė Justina Kaluinaitė savo pašaukimą atrado bestudijuodama Vilniaus kolegijoje vadybą ir verslo administravimą. Studijų metais mergina įsitraukė į jaunimo projektinę veiklą, pajuto savanoriškos veiklos prasmę ir reikalingumą. Darbą šioje srityje ji tęsia ir baigusi mokslus. Jaunimo projektai 24-erių merginą nuvedė į Kosovą ir Pietų Ameriką.

Ä® neramius Balkanus

Pasak Justinos, ji keletą metų dirba su įvairiais projektais, kuriuos įgyvendino tarptautinės organizacijos „Jaunimo mainai ir bendradarbiavimas“ Lietuvos padalinys ir Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūra. Ši agentūra Lietuvoje kuruoja Europos Sąjungos finansuojamą programą „Veiklus jaunimas“. Per šią programą ji su dvylikos žmonių iš įvairių šalių grupe pernai nuo birželio iki lapkričio mėnesio gyveno Balkanų regione, Kosovo pasienyje įsikūrusiame Serbijos miestelyje Bujanovace. „Prieš važiuojant buvo neramu. Tai buvusi karinio konflikto (1998-1999 m.) zona. Tebesitęsia konfrontacija tarp serbų ir etninių albanų - Serbija iki šiol nepripažįsta Kosovo, 2008 m. vienašališkai paskelbusio nuo Serbijos, nepriklausomybę kurią pripažino ne viena valstybė. Tačiau atvykusi į Bujanovacą pamačiau, kad gatvėse ramu. Miestas išsidėstęs atskirais kvartalais pagal tautybę. Konfrontacija šiuo metu ten vyksta politiniame lygmenyje. Serbija iki šiol nepripažįsta Kosovo savarankiškumo, o albanai savo reikalavimus reiškia taikiai. Buvo keletas protestų lygių teisių, žmogaus teisių, švietimo srityse“, - sakė pašnekovė.

Taikdarių vaidmuo

Bujanovace Justinai su kolegomis teko dirbti vietinėje jaunimo organizacijoje. Pagrindinis jų tikslas buvo per sportą, meninę ir kultūrinę veiklą skatinti bendrauti serbų, albanų ir romų jaunimą (14-18 m.). „Jie karo dažniausiai nematę arba nedaug ką prisimena. Apie tuos įvykius jie susidarę nuomonę iš tėvų, žiniasklaidos skleidžiamos informacijos. Jaunimas yra blaškomas tarp tų skirtingų nuomonių. Į kitatautį ten gajus požiūris: „Aš prieš juos nieko neturiu, bet jei kas, tai...“ Mes buvome pirmi jaunimo atstovai užsieniečiai, apsilankę jų mieste. Sulaukdavome iš savo naujųjų bičiulių ir provokacijų: „Ką tu palaikai? Ar žinai, ką jie padarė?” Karas ten visiems žmonėms skaudžiai atsiliepė, paliko daug sunkiai gyjančių žaizdų. Iki šiol tie įvykiai istorijos pamokose albanų ir serbų mokyklose traktuojami skirtingai. Visgi daugelis supranta, kad nebenorėtų daugiau tokios patirties, ir stengiasi kurti aplink save pakantumo kitataučiams atmosferą. Ypač požiūris laisvėja tų jaunų žmonių, kurie iš savo mažo miestuko išvyksta studijuoti į didmiesčius, pamato platesnį pasaulį. Manau, kad tuos jaunus žmones įmanoma sutaikyti“, - pasakojo pašnekovė, dar tebepalaikanti ryšius su didele grupe tenykščio jaunimo.

MokÄ— ir mokÄ—si

Pagrindinė projektų kalba, pasak Justinos, dažniausiai būna anglų. Projekto dalyviams sudaromos sąlygos mokytis ir tos šalies, kurioje jie dirba, kalbos. Ji norėjo pramokti albaniškai, nes serbų kalba pasirodė panaši į rusų kalbą, kurios pagrindus mergina turi. Tačiau tų kursų nepavyko organizuoti. Albanų kalbos pradmenis ji gavo kasdien bendraudama su vaikais albanais.

Justina eidavo į anglų kalbos pamokas. Pati vesdavo paskaitas apie jaunimo veiklas, požiūrį, savęs realizaciją. Įgyvendino projektą „Gyvoji biblioteka“. Vietinis jaunimas buvo supažindintas su šalimis, iš kurių atvykę projekto vykdytojai. Įdomu buvo atsidurti kultūrų ir požiūrių maišalynėje, pažinti ne tik serbų, albanų ir romų papročius, gyvenimo būdą, bet ir savo grupės draugus. Šį projektą kartu su ja vykdė Latvijos, Lenkijos, Portugalijos, Ispanijos, Šveicarijos, Rumunijos, Gruzijos ir Azerbaidžano atstovai.

Apie papročius ir pavojus

Justinai įsiminė triukšminga Bujanovaco vasara. Tuo metu į šį miestą sugrįžta paviešėti Šveicarijoje, Vokietijoje uždarbiaujantys žmonės ir kelia vestuves. Per savaitę Bujanovaco gatvėse tekdavo pamatyti važiuojant po 7-10 triukšmingų vestuvininkų palydų. Kaip viešnia ji buvo pakviesta į vienas albanų vestuves. „Buvo įdomu stebėti kultūrinius skirtumus. Kaip svečiams elgtis, priklausė, ar iš jaunosios, ar iš jaunojo pusės jie yra pakviesti. Pagal tradicijas, kol neatvyksta jaunoji su vyru, jos svečiai negali nei šokti, nei dainuoti. Į vestuvių linksmybes jie įsitraukia tik po jaunųjų atvykimo, jų pasveikinimo ir judviejų šokio“, - pasakojo mergina.

Bene ryškiausi įspūdžiai Justinai liko iš projekto metu gautų atostogų kelionės po Kosovą ir jo kalnuotas vietoves su vienu serbu mokytoju. Jiedu ten keliavo autostopu. „Pirmą kartą taip bijojau dėl kito žmogaus, - prisipažino mergina. - Prie tų kalnų serbai yra nepageidaujami. Sakyti, kad kelionės draugas serbas, buvo išties pavojinga. Sutarėme, kad sakysime, jog jis iš Lietuvos, jei kas klaustų. Kelionės metu teko pabendrauti ir su buvusiais karo veteranais, priešiškais Serbijai. Vienas kalnuose sutiktas žmogus mums pripasakojo tokių baisių dalykų apie serbus, kad net nejauku buvo klausyti. Galėjau tik įsivaizduoti, kaip jautėsi mano bendrakeleivis, negalėjęs jam atsikirsti nė žodeliu. Džiaugiausi, kai laimingai grįžome atgal.“

Afriką pakeitė Pietų Amerika

Parvykusi į Lietuvą Justina vėl grįžo į savo ankstesnę darbovietę viename „hostelyje“ (nakvynės namuose). Ten ji dirba administratore. Mergina neapleido ir projektinės jaunimo veiklos. Ji porą metų žinojo, kad yra įgyvendinama Europos savanorių tarnybos programa. Labai norėjo per šią programą vykti į Ugandą Afrikoje. Tačiau to projekto nepatvirtino Briuselis. Bet netrukus, praėjusių metų pačioje pabaigoje, gavo žinią, kad patvirtintas tos pačios programos projektas Kolumbijai, kurį vykdys Italija, o Lietuva kviečiama prisijungti kaip šalis partnerė, ir kad ieškoma vieno lietuvio joje dalyvauti. Draugė ją paragino dalyvauti atrankoje. Justina buvo atrinkta ir ėmė rūpintis darbo viza, skiepais ir kelionės dokumentais.

„Šių metų kovo mėnesį išskridau į Kolumbiją iš Madrido. Nežinomybė baugino. Mano nerimą 10 val. skrydžio metu padėjo išsklaidyti stiuardesės, skridusios kartu. Jos papasakojo apie Bogotą, Kolumbijos sostinę, patenkančią į didžiausių pasaulio miestų dešimtuką. Joje oficialiai gyvena apie 10 mln. žmonių, o realiai - apie 14-15 mln. Aerouoste mane pasitiko šeima, kurioje turėjau apsigyventi. Su projekto kolega italu susitikdavau 1-2 kartus per savaitę, abu gyvenome skirtingose šeimose“, - pasakojo mergina.

Pavojingame mieste

Bogota Justiną pritrenkė milžiniškais žmonių srautais ir aplink tvyrančiu chaosu, socialiniais kontrastais. Ji gyveno ramiame ir saugiame priemiestyje, prie įvažiavimo į šiaurinę Bogotos pusę. Pavojingiausi pietiniai Kolumbijos sostinės rajonai, o centre taip pat reikia žinoti, kur gali eiti. Ne piko metu iš vieno šio miesto galo į kitą vietiniu transportu galima nuvažiuoti per dvi valandas. Miestas apsuptas kalnų. Nauji skurdoki molinių plytų, skardiniais stogais namelių kvartalai, nebeišsitekdami lygumoje, pamažu tarsi kopia į kalnus.

Justina dirbo dienos centre. Ten kasdien būdavo ruošiami nemokami pietūs vietos bendruomenei, maždaug 400 žmonių. Jos pagrindinis darbas būdavo ryte, prieš pietus vesti įvairius užsiėmimus. Ten jaunimas mokosi dviem pamainomis - rytinėje ir popietinėje. „Nežinodavau, kokio amžiaus susirinks auditorija. Tekdavo improvizuoti atsižvelgus, kas atėjo. Kolumbiečiai labai šilti, atviri, norintys bendrauti žmonės. Vaikams ji rengdavo anglų kalbos pamokėles, padėdavo ruošti pamokas, užsiimdavo įvairiais kūrybiniais darbeliais. Su paaugliais daugiau būdavo pokalbių kultūrinio pažinimo temomis. Daugelis nieko nėra girdėję apie Europą, kitas pasaulio šalis. Kiekvieną savaitę pristatydavome po skirtingą regioną. Skambindavome savo pažįstamiems iš kitų šalių ir jie per skaipą papasakodavo apie savo šalį. Daug būdavo ir šiaip pasikalbėjimų, prilygstančių net psichologinei konsultacijai.”

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"

Titikakos ežero plaukiojančių salų bendruomenės moterys. Puno, Peru.


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 087 480

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]