Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

GYVENIMO PERMAINOS LAIMÄ—S NEATÄ—MÄ—

Ingrida NAGROCKIENÄ–

2012−08−18

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Prieš dvidešimt metų į gimtinę grįžusi Jūratė Šileikaitė nė nemanė mokėsianti ūkininkauti. O šiandien ji nebeįsivaizduoja gyvenimo be kaimo.
AutorÄ—s nuotrauka
Gyvenimas pilnas staigmenų ir nežinai, kas tavęs laukia po penkerių ar dešimties metų. Obonyse gyvenanti septyniasdešimt metų peržengusi Jūratė Šileikaitė praeityje dirbo mokslinį darbą žemė ūkio srityje: rašė straipsnius, vykdė bandymus, skaitė paskaitas. O dabar ši moteris gyvena apleistame vienkiemyje, kur želia dilgėlės ir ganosi didžiulė banda gyvulių. Į jos trobą patarimo dėl ūkininkavimo dar kartais užsuka koks nuo seno buvusią mokslininkę pažįstantis žmogus, tačiau pirmą kartą matydamas J. Šileikaitę nė nepagalvotum, kad ji kažkada buvo tikra miestietė.

Tėvo liga grąžino į kaimą

„Taip, aš laiminga“, - gali patvirtinti mokslininkės darbą į kaimo rūpesčius išmainiusi J. Šileikaitė.
Šiandien ji jau daugiau nei du dešimtmečius gyvena Obonių vienkiemyje. Čia ji gimė ir augo. Baigusi Šimonių vidurinę mokyklą įstojo mokytis agronomijos į tuometinę Žemės ūkio akademiją.

„Visi galvojo, kad būsiu daktarė, nes labai domėjausi medicina, vaistais. Visada žinojau, ką patarti sergančiam žmogui. Bet įstoti į mediciną nepavyko, o kitais metais jau net ir nebenorėjau. Todėl pasirinkau agronomiją. Mokytis sekėsi labai gerai ir mane priėmė dirbti į Žemės ūkio institutą Dotnuvoje“, - apie savo buvusią karjeros pradžią ėmė pasakoti pašnekovė.

Jaunai specialistei paskyrė tirti sėjomainos grandis. Doktorantės laipsnį įgijusi kupiškėnė vykdė bandymus, dirbo su įvairiomis grūdinėmis kultūromis. Savo žinias kvalifikuota agronomė skleidė ne tik Lietuvos žemės ūkyje, bet ir kitose buvusios Tarybų Sąjungos šalyse.
Karjeros laiptais J. Šileikaitė lipo iki penkiasdešimties metų. Dėl laiko stokos moteris net apie savo šeimos kūrimą nepagalvojo.

O kai netikėtai mirė Obonyse gyvenusi motina ir sunkiai susirgo tėvas, visos viltys apie vyrą ir vaikus dingo galutinai. Gabi žemės ūkio specialistė buvo priversta grįžti į gimtinę ir slaugyti savo tėvą.
„Buvau labai prisirišusi prie savo tėvų, namų. Net ir mokydamasi, ir dirbdama kiekvieną savaitgalį stengdavausi važiuoti namo. Gal todėl ir vyro nesusiradau, visos eidavo į šokius, o aš į Obonis važiuodavau. O kai prieš dvidešimt metų susirgo tėvelis, čia likau visam laikui“, - pasakojo J. Šileikaitė.

Negalvojo sugebÄ—sianti

„Niekada negalvojau, kad galėsiu ūkininkauti“, - prisipažįsta naują gyvenimą nusprendusi pradėti moteris.
Anot jos, dar penkerius metus po grįžimo į kaimą buvusi mokslininkė ilgėjosi savo švaraus darbo. Atsakomybė už gyvulius, daržus, kaimišką buitį J. Šileikaitei atrodė žymiai sunkesnė už tyrinėjimus Žemės ūkio institute. Čia ji turėjo vadovus, kurių patarimai pagelbėdavo ir sunkiausiomis situacijomis. O atsidūrusi Obonyse naujoji ūkininkė pasijuto itin bejėgė ir vieniša.

„Mano tėveliai gyvulių nedaug augino. Todėl ir aš pradėjau nuo mažo jaučiuko. Jį auginau, prižiūrėjau. Kartą po dvejų metų tėvelis gulėdamas ligos patale pasiteiravo, kaip jis auga. Aš pasididžiuodama jau stambų jautį atvedžiau prie palangės parodyti, koks jis užaugo. Nuo tada ir prasidėjo mano ūkininkavimas“, - sakė pašnekovė.
J. Šileikaitės tėvas patikėjo savo dukros jėgomis ir patarė užsiveisti didesnį ūkį. Tiek gyvulių, kiek ponia Jūratė turi šiandien, ji pati neplanavo auginti. Dabar jos ūkyje devyni raguočiai, devyniolika avių, septynios ožkos ir dvylika šunų.

„Mane jau ir bara kaimynai, giminės. Bet aš kiek stengiuosi mažinti savo ūkį, tiek jis man didėja. Specialiai savo gyvulių nesėklinu, o jie po du kartus per metus veda prieauglį“, - kalbėjo ūkininkė.

Darbas leidžia užsimiršti


Gana didelis J. Šileikaitės ūkis šeimininkei finansinės naudos beveik neduoda. Už parduotus gyvulius gaunamus pinigus moteris investuoja atgal į ūkį.
„Man pačiai gyvuliai - malonumas, be jų būtų blogai. Nors minutėlei nusprendžiu atsigulti pailsėti ir jaučiuosi vieniša, liūdna. Turiu nuolat judėti, eiti pas gyvulius, juos perkelti, pagirdyti - tada ir nuotaika kita. Darbas man leidžia užsimiršti. Netgi į kapines už 6 kilometrų, kur palaidoti tėveliai, einu pėsčiomis“, - apie būtinybę judėti sakė pašnekovė.
Kartą per mėnesį ji važiuoja į Kupiškį pasiimti savo pensijos. Tuomet nusiperka maisto ir kuo daugiau laikraščių.

Skaitymas, anot jos, tai vienintelis įprotis, kurio J. Šileikaitė nepamiršo nuo savo inteligentiško gyvenimo. Moteris iki vidurnakčio skaito senas vaikystėje vartytas knygas ir jose atranda vis naujas prasmes.
„Gal dabar amžius kitas, bet viską kitaip suvokiu. Tos pačios knygos man kalba kitas tiesas“, - sakė buvusi mokslininkė.

Tikisi sulaukti ilgo amžiaus

Paklausta, ar nepasiilgsta savo ankstesnio gyvenimo mieste, moteris tik nusišypso, kad jau priprato prie kaimo kasdienybės ir kitaip nebegalėtų gyventi. Dabar jos gana apleistuose namuose nebėra net seniau itin mėgto daikto - televizoriaus.
„Dar dirbdama Dotnuvoje turėjau skydliaukės problemų. Dėl šios ligos kentėjo mano akys, todėl vienas pažįstamas profesorius patarė nebežiūrėti televizoriaus ir nešioti gintarinius karolius. Jo pamokymo iki šiol laikausi ir sveikata nebesiskundžiu“, - teigė J. Šileikaitė.

Ir iš tiesų septintą dešimtį peržengusi moteris nesiskundžia jokiomis ligomis. O lengvus negalavimus įveikia liaudiškomis priemonėmis.
Vieną jų, labai netradicinį gydymo būdą, J. Šileikaitė atskleidė ir „Kupiškėnų mintims“: „Sužinojau, kad nuo rimtų ligų padeda seno ožio šlapimas. Ir kartą, kai pasijutau peršalusi, nusprendžiau tai išbandyti. Mano ožys jau buvo penkerių metų, todėl prisipyliau jo šlapimo ir išgėriau. Nebuvo skanu, bet sveikata pagerėjo per pusvalandį.“
Apskritai obonietė įsitikinusi, kad ji niekada nesirgs. Moters manymu, ilgo amžiaus sulaukęs jos tėvelis savo dukrai padovanojo tvirtus genus.

„Gal tai kvaila, bet aš netikiu, kad sirgsiu. Aš žinau, kad gyvensiu ilgai. Gal todėl ir turiu tiek gyvulių. Mane net ir gąsdina visi, kad vieną dieną nebeturėsiu jėgų prižiūrėti tokio ūkio. Bet aš raminuosi, jog susirgusi spėsiu viską išsiparduoti“, - atviravo ūkininkė.

Priprato prie vienatvÄ—s

Pašnekovė jau pagalvojo ir apie tai, jog ligos atveju rimtos žmogaus pagalbos reikėtų ir jai pačiai. Todėl jau kelinti metai planuoja bent kiek apsitvarkyti savo seną trobą. Tik remontui, anot jos, reikia parduoti bent porą raguočių ir susirasti pagalbininką.
O pastarosios paieškos šiais laikais, J. Šileikaitės nuomone, tikrai nelengvos.

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 087 680

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]