 |
|
|
2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
ELENA MINKEVIÄIENÄ—: €ŽTEN LIKÄ™ MÅ«Sų KRYžIAI GAL IR DABAR TEBESTOVI...€Œ
Elena MinkeviÄienÄ— (viduryje) su savo dukra Lina (kairÄ—je), anÅ«ke JÅ«rate ir proanÅ«ke Gabija. Nuotrauka iÅ¡ Elenos MinkeviÄienÄ—s asmeninio albumo Trumpas medaus mÄ—nuo AÅ¡tuoniasdeÅ¡imt devynerių E. MinkeviÄienÄ— su savo vyriausiuoju sÅ«numi Pranu Å¡iandien gyvena Obonių kaime. ÄŒia ji gimÄ—, augo, sukÅ«rÄ— Å¡eimÄ…, užaugino keturis vaikus ir gyvena iki Å¡iol. TaÄiau moteris niekada nepamirÅ¡ savo gyvenimo deÅ¡imtmeÄio, kai ne savo noru privalÄ—jo palikti gimtinÄ™. Tai buvo visÄ… LietuvÄ… sužeidÄ™ tremties į SibirÄ… metai. „Daug nereikÄ—jo – užteko lopinÄ—lio žemÄ—s ir mes jau liaudies prieÅ¡ai“, - ilgÄ… ir liÅ«dnÄ… pokalbį apie praeitį pradÄ—jo senolÄ—. Pati E. MinkeviÄienÄ— (AidukaitÄ—) buvo kilusi iÅ¡ ne itin turtingos Å¡eimos. TaÄiau iÅ¡tekÄ—jusi už to paties kaimo Å«kininko sÅ«naus, tapo buožės žmona ir kartu su vyru turÄ—jo užimti vietÄ… ankÅ¡tame vagone į SibirÄ…. Å i nelaimÄ— sutuoktinius užklupos vos porÄ… mÄ—nesių nuo judviejų vestuvių. „Kokios gražios buvo mÅ«sų vestuvÄ—s, nors po karo jas iÅ¡kelti nebuvo lengva... Sveikino visas kaimas. ŽmonÄ—s mums iÅ¡puoÅ¡Ä— dvylika arklių su važeliais. Jais į bažnyÄiÄ… važiavo tautiniais rÅ«bais pasipuoÅ¡usių pamergių ir pabrolių bÅ«rys. Tais laikais Obonyse buvo daug jaunimo. O dabar kas antras kiemas tuÅ¡Äias...“, - apie vienÄ… nuostabiausių dienų gyvenime pasakojo E. MinkeviÄienÄ—. Prisimindama savo vestuves moteris tyliai suniÅ«niavo žinomÄ… dainÄ…: „Burkuoja balandžai po langu“. JÄ…, pasak Elenos, pamergÄ—s jaunajai dainavo iÅ¡lydint į bažnyÄiÄ…. O po kelių mÄ—nesių Å¡i melodija graudino Å¡irdį jau keliaujantį į Sibiro nežiniÄ…. BandÄ— pabÄ—gti „Surinko mus 1949 metų pavasarį. SusiruoÅ¡ti į kelionÄ™ davÄ— tris valandas, tai prisikrovÄ—me į maiÅ¡us, kÄ… tik radome po ranka. Jau keliaudama pamaÄiau, kad atsitiktinai į savo kraitį įsimeÄiau ir vestuvių nuometÄ…. TaÄiau ir jis pravertÄ— Sibire – savo nuometÄ… atidaviau mirusios mergaitÄ—s įkapÄ—ms“, - prisiminÄ— paÅ¡nekovÄ—. Dar tris dienas suimti obonieÄiai lÅ«kuriavo KupiÅ¡kio traukinių stotyje. ÄŒia Elena netgi bandÄ— pabÄ—gti – ji niekaip negalÄ—jo susitaikyti, kad į tremtinių sÄ…raÅ¡us pateko per klaidÄ…. Mat juose buvo įraÅ¡ytas tik jos vyras su savo ankstesne Å¡eima. O kadangi jo sesuo spÄ—jo pasislÄ—pti, vietoje jos buvo paimta jaunamartÄ—. „NegalÄ—jau susitaikyti su tokia neteisybe. TodÄ—l dar bÅ«nant traukinyje nusižiÅ«rÄ—jau, kaip galÄ—Äiau pabÄ—gti. Su vyru sutarÄ—me, kad jis važiuos vienas, o aÅ¡ jam siųsiu siuntinius ir lauksiu. Nors mums nuo pat pradžių kalÄ— į galvas, kad jau nebegrįšime. Ir mes jau tikÄ—jome, kad mus veža mirti“, - kalbÄ—jo E. MinkeviÄienÄ—. TaÄiau pabÄ—gÄ—lÄ— buvo suÄiupta, primuÅ¡ta ir jai grÄ—sÄ— 25 metai kalÄ—jimo. Už šį nusižengimÄ… buvo nubausti ir visi vagone kartu su ja vežti tremtiniai. Tris savaites 19 žmonių vagone buvo akylai prižiÅ«rimi ir į laukÄ… iÅ¡eidavo tik su griežta sargyba. „Vagonas buvo užkaltais langais, trÅ«ko oro, sÄ—dÄ—jome ant savo prisikrautų maišų. Gaudavome truputį koÅ¡Ä—s ir vandens. Kartu važiavo mažų vaikų. AÅ¡ ir pati tuomet jau laukiausi vaikelio. TaÄiau nuo tokių iÅ¡gyvenimų ir patirto smurto už pabÄ—gimÄ… negalÄ—jau jo iÅ¡saugoti – savo pirmagimį palaidojau Sibire. ÄŒia liko ir mano uoÅ¡vio kauburÄ—lis. PastatÄ—me jiems kryželius, gal ir Å¡iandien tebestovi...“, - pasakojo senolÄ—. Nuvežė į kolÅ«kį Kur važiuoja, obonieÄiai su kitais likimo draugais nežinojo iki pat galutinÄ—s stotelÄ—s. O traukinys juos atvežė į Irkutsko sritį, TulÅ«no rajonÄ…. ÄŒia, pasak E. MinkeviÄienÄ—s, jau laukÄ— vežimai pakinkyti jauÄiais, kurie juos gabeno į numatytas vietas. ObonieÄiams kartu su 60 kitų Å¡eimų teko keliauti į už 20 kilometrų esantį kolÅ«kį. Jo virÅ¡ininkai lietuviams davÄ— apleistÄ… butÄ… be langų, be durų ir krosnies. Kaip vÄ—liau paaiÅ¡kÄ—jo, Äia prieÅ¡ tai gyveno valdžiai neįtikÄ™ vietiniai žmonÄ—s. „Ten, kur gyvenome, buvo likÄ™ vien naÅ¡lÄ—s ir vaikai. Vyrai negrįžo iÅ¡ karo arba dingo kaip liaudies prieÅ¡ai. Mus vietiniai rusai iÅ¡ karto įspÄ—jo, kad net nebandytume juokauti apie valdžiÄ…, nes taip iÅ¡tuÅ¡tÄ—jo ne vienas namas. Žmones plikus, basus vidury žiemos į laukÄ… iÅ¡varÄ— – taip jie ir dingo“, - apie tremties pradžiÄ… pasakojo paÅ¡nekovÄ—. Ä®sikÅ«rÄ™ apleistame bute lietuviai netrukus savo rankomis jį susiremontavo. IÅ¡ kolÅ«kio gavo stiklo, o rÄ—mus langams ir durims pasidarÄ— iÅ¡sigriebÄ™ medžio rÄ…stus iÅ¡ pro Å¡alį tekanÄios upÄ—s. JÄ… buvo plukdoma mediena, o nusekus upei nemažai rÄ…stų likdavo pakrantÄ—se. GelbÄ—jo gamta ir darbas „Visa mÅ«sų gyvenvietÄ— driekÄ—si palei Å¡iÄ… upÄ™. IÅ¡ jos žmonÄ—s semdavosi vandenį ir maistui, ir skalbimui, ir nusiprausti – Å¡ulinių ten nebuvo“,- prisiminimais dalijosi E. MinkeviÄienÄ—. Apskritai, anot jos, gamta Irkutske buvo itin dosni. DarbÅ¡tÅ«s lietuviai greitai prakuto rinkdami uogas miÅ¡kuose, derlingoje žemÄ—je užsiaugino bulvių, javų. „Į SibirÄ… atvažiavome kovo mÄ—nesį, bet po karo ten buvo likÄ™ nenukulti javų laukai. TodÄ—l mes rinkome nulūžusias varpas, kÅ«lÄ—me jas ir turÄ—jome kvieÄių. Vargas – daug gali...“, - kalbÄ—jo Obonių kaimo gyventoja. TaÄiau lietuvių darbÅ¡tumÄ… netrukus pastebÄ—jo ir kolÅ«kio vadovai. Jie darbininkams mokÄ—davo Å¡iokius tokius atlyginimus, duodavo grÅ«dų, bulvių. „Daug dirbome ir prasigyvenome, ir badauti nebeteko. Netgi karvÄ™ nusipirkome, kad vaikams pieno bÅ«tų“, - sakÄ— tremtyje pirmojo savo sÅ«naus susilaukusi E. MinkeviÄienÄ—. KolÅ«kio vadovus itin nustebino lietuvaiÄių gebÄ—jimas austi. Pati Elena nuo pat jaunystÄ—s iÅ¡ motinos buvo iÅ¡mokusi Å¡ių rankdarbių ir buvo puiki audÄ—ja. TodÄ—l rusai greitai jÄ… pristatÄ— maišų gaminti. „Nuo jaunystÄ—s labai mÄ—gau austi ilgais žiemos vakarais. Daug metų teko užmirÅ¡ti šį pomÄ—gį, nes reikÄ—jo dirbti. TaÄiau sulaukusi pensinio amžiaus dar audžiau bent dvideÅ¡imt metų. Ir tik kokie penkeri metai to nebedarau - staklÄ—s klÄ—tyje stovi. Su viena savo drauge audÄ—ja esame sutarusios, kad bÅ«sime palaidotos su savo austais tautiniais rÅ«bais, nes labai mylÄ—jome LietuvÄ…. Ji jau sulaukÄ— savo mirties dienos, aÅ¡ dar laikau savo rÅ«bus paskutinei kelionei“, - apie savo talentÄ… prakalbo obonietÄ—. PlaÄiau skaitykite "KupiÅ¡kÄ—nų mintyse" 
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—. 
|
|
Jūs esate 9 087 742 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
