 |
|
|
2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
REPORTAžAS IÅ¡ PIRMOJO PENKMEÄIO...
Kunigas Justas JasÄ—nas Å¡iandien Å¡venÄia 5-erių kunigystÄ—s metų sukaktį. Nuotrauka iÅ¡ kun. Justo JasÄ—no asmeninio archyvo Mums, kupiÅ¡kÄ—nams, didelis džiaugsmas kartu Å¡vÄ™sti penkerių JÅ«sų kunigystÄ—s metų sukaktį. Gražus Å¡is skaiÄius. Kaip ieÅ¡kojote savo kelio į kunigystÄ™? Specialiai lyg ir nieko nedariau. Nebuvau taip tvirtai nusistatÄ™s, kad Å¡tai dabar kažko ieÅ¡kosiu, sieksiu. Tvirtus pagrindus gavau jau Å¡eimoje. Pirmiausia, tai buvimas kartu, kelionÄ—s. Ä®takos turÄ—jo, turbÅ«t, ir mano protÄ—viai iÅ¡ tÄ—velio pusÄ—s. Daugelis jų buvo baigÄ™ Rygos universitetÄ…, gavo teisininkų, architektų diplomus, gražiai per gyvenimÄ… darbavosi, daug pasiekÄ—, iÅ¡laikÄ— tvirtas Å¡eimos ir tautiÅ¡kumo tradicijas. Labai didžiuojuosi kitu pavyzdžiu – prelatu Kazimieru JasÄ—nu, kuris Latvijoje pastatÄ— tris bažnyÄias ir pirmasis iÅ¡leido tritomÄ™ visuotinÄ—s meno istorijos studijÄ… lietuvių kalba. Gimnazijoje labiausiai sekÄ—si humanitariniai dalykai, patiko istorija. Visur lankiausi, dalyvavau, pradÄ—jau raÅ¡yti. Vienu metu galvojau apie aktorystÄ™, vÄ—liau patraukÄ— medicina. VyresnÄ—se klasÄ—se susipažinom su kunigais, kurie buvo jautrÅ«s, dÄ—mesingi jaunimui, jų problemoms ir ieÅ¡kojimams. Paskui mane globojo žemaitis kun. Kostas Balsys. Pagrindines pamokas gavau iÅ¡ jo, daugiau jokių mokytojų ir patarÄ—jų man nereikÄ—jo. SavotiÅ¡kai sustiprÄ—jo vidinis stuburas. Niekada nebijau sakyti tiesos, raÅ¡au, turiu savo nuomonÄ™, neleidžiu, kad kas sÄ—dÄ—tų ant galvos ar stovÄ—tų panosÄ—je trepsÄ—damas. Niekada neskaiÄiuoju iki trijų. Tokia laikysena padeda apsisaugoti, o gal greiÄiau atsiriboti nuo „chamų“, kurių yra net BažnyÄios artumoje. Man svarbu bendruomenÄ—, mÅ«sų gyvenimas, tautiÅ¡kumas. Taip, matant gerus, kilnius pavyzdžius, kelias pasuko į seminarijÄ…. Atsirado supratimas, kad bÅ«damas BažnyÄioje galiu daug gero padaryti dÄ—l bendruomenÄ—s. Man svarbu ne vien standartai ir nukaltos taisyklÄ—s, bet pirmiausiai žmogiÅ¡kumas, kultÅ«ra, vidiniai žmogaus turtai, menas. Tie dalykai juk taip pat veda į unikalų susitikimÄ… su Dievu. Kokie buvo tie penkeri kunigystÄ—s metai? Kokias patirtis įgijote? Kas džiugina ir liÅ«dina bendruomenÄ—je? Pirmasis paskyrimas – AnykÅ¡Äiai. Apsidžiaugiau, kad galÄ—siu dirbti Å¡iame kraÅ¡te. NuvažiavÄ™s pasidÄ—jau daiktus ir tuojau nubÄ—gau į muziejų, tik paskui atÄ—jau į bažnyÄiÄ…. SkaiÄiau A. BiliÅ«no, A. Baranausko, A. Vienuolio – Žukausko, B. BuivydaitÄ—s veikalus. Tai padÄ—jo kalbantis su žmonÄ—mis, pasiruoÅ¡davau pamokslams, dalyvaudavau renginiuose. ŽmonÄ—s greit pamilo, turÄ—jau vaikų grupelÄ™, keliaudavom, kiekvienÄ… savaitÄ™ susitikÄ™ gerdavom arbatÄ…, diskutuodavom. TurÄ—jau ir jÄ—zuitiÅ¡ko pamaldumo grupelÄ™, atlikom rekolekcijas. Tada supratau, kad žmonÄ—s labiausiai pasiilgÄ™ buvimo kartu, bendravimo. Dažnai kur nors iÅ¡važiuodavom, šį bei tÄ… aplankydavom. ÄŒia, man regis, ir yra narystÄ—s BažnyÄioje iÅ¡gyvenimas, ne vien sekmadienio MiÅ¡ios, ne vien laidotuvÄ—s, kapinÄ—s, Å¡ermenys. AiÅ¡ku, jaudino sakramentų teikimas, ligonių lankymas. Buvau atviras, paprastas, nesivaikiau manierų, kad esu kunigas, o JÅ«s Äia dabar prieÅ¡ mane klaupkitÄ—s. Viduramžių ar smetoninių laikų supratimas jau toli praeityje, Å¡iandien reikia kitokio priÄ—jimo prie žmogaus. Pirmiausia nuoÅ¡irdumas, paprastumas. ŽmonÄ—s iÅ¡ karto pajunta, kada esi tikras, o kada meluoji. To nepaslÄ—psi. Po truputÄ—lį vystÄ—si konfliktas tarp manÄ™s ir klebono. Tiesa paprasta – mÄ…stanÄių, kÅ«rybingų kunigų nereikia nei BažnyÄios vyresnybei, nei civilinei valdžiai. Tad iÅ¡ AnykÅ¡Äių buvau maloniai „iÅ¡praÅ¡ytas“. Tada darbavausi Zarasuose. Ten taip pat turÄ—jau daug žmonių arti savÄ™s, jaunimo. Daug raÅ¡ydavau į spaudÄ…. PasirodÄ— ir pirmoji mano poezijos knygelÄ— „Užmigdykite mus Ežeruos“. AiÅ¡ku, kraÅ¡tas kitoks, įvairių tautybių ir tikybų maiÅ¡alynÄ—, bet kartu ir gražaus noro bÅ«ti kartu, kažkÄ… veikti, burtis, telktis. Su jaunimu pastatÄ—m spektaklį poeto Fausto KirÅ¡os atminimui. Stengiausi neužsidaryti zakristijoje, su žmonÄ—mis susitikdavau įvairiose vietose ir situacijose. Nevengdavau pasakyti savo nuomonÄ™, nes pirmiausia esu Lietuvos Respublikos pilietis... Ir Lietuvos pasÄ… turiu. Man svarbÅ«s kasdienybÄ—s reikalai. Po vienos publikacijos gavau baltÄ… bilietÄ… – paskyrimÄ… į KupiÅ¡kį. KupiÅ¡kÄ—nai buvo jau gerai informuoti, koks žmogus ateina į Å¡iÄ… parapijÄ…. Netgi žinojo, kad jo reikia bijoti ir vengti. Tad žmonÄ—s laikÄ—si santÅ«riai ir atokiai, gal net kultÅ«ringiau tarpusavyje, vis bijodami, kad kun. Justas ko nors atvirai nepaskelbtų „Lietuvos aide“. Tai labai padÄ—jo sustatyti dalykus į savo vietÄ…, atsikratyti nereikalingų žmonių, draugysÄių, saldaus, dirbtinio prielankumo. Viskas, ko nebereikia, nukrito ir man nebetrukdo gyventi. Net ir Å¡unybių gatvÄ—je, visokių nusikaltimų sumažėjo – vÄ—l iÅ¡ baimÄ—s, kad kas nebÅ«tų paskelbta jau mano minÄ—tame „Lietuvos aide“. Spauda, užraÅ¡ytas žodis turi labai didelÄ™ galiÄ…. Jo bijomasi, jis veikia. Taip ir turi bÅ«ti. Tai nÄ—ra tremtis ar susidorojimas. Bet bÅ«ti tikru kunigu – labai sunku. Galima bÅ«ti statybininku, melioratoriumi, finansininku, o tikru kunigu bÅ«ti – sunku. Daug pastangų reikia, dÄ—mesio, nuolatinio, atviro buvimo, gebÄ—jimo atleisti, mokytis, nesustabarÄ—ti. Taigi, nuo zarasiÅ¡kių buvau atitrauktas, šį miestÄ… ir juos visus dažnai prisimenu, pasiilgstu. Senokai supratau, kad bÅ«ti BažnyÄioje, tai pirmiausia bÅ«ti su gyvais žmonÄ—mis, kurie privalo turÄ—ti ir pasakyti savo pozicijÄ…, nuomonÄ™. Žmogus tai ne malkų krÅ«va. Džiugina žmonÄ—s, kurie, nepaisant visokių rafinuotų aplinkybių, dar vis tiki ir nori bÅ«ti prie Kristaus. O gerų, sektinų pavyzdžių mes tikrai stokojame. Vis praÅ¡oma melsti paÅ¡aukimų. Tai geras dalykas. O jei atsiras koks jaunuolis ar mergina, ketinantis pasiÅ¡vÄ™sti dvasiniam darbui... Kas juo rÅ«pinsis, kas ugdys, padÄ—s. Neturim mokytojų. BažnyÄioje liÅ«dina laikinumas, familiarumas, viskas kartais taip pavirÅ¡utiniÅ¡ka, negyva. KupiÅ¡kyje pasigendu inteligentų, niekas nieko nenori, stipriai senstanti ir tikinÄiųjų bendruomenÄ—. ÄŒia mÄ—gstama priminti senÄ… posakį: „KupiÅ¡kÄ—nai geri žmonÄ—s, tiesÅ«s jų keleliai“. DÄ—l gerumo – neprieÅ¡tarauju, o kelias niekada nebÅ«na tiesus, jame visko nutinka. ÄŒia ir įdomu, ir skausminga, kai stengiesi mokytis tikrojo žmogiÅ¡kumo. AiÅ¡ku, KupiÅ¡kyje, kaip niekur kitur, gajos apkalbos, intrigos, sekimas. Tiesiog Å¡itame miestelyje žmonÄ—s neturi rimtų darbų, o kažkÄ… veikti reikia. Daug tuÅ¡tumo, susireikÅ¡minimo, kultÅ«rinis veikimas, man regis, taipogi silpnokas. ÄŒia, aiÅ¡ku, autoriteto problema. Daug visokių baimių, noro prisitaikyti, supanaÅ¡Ä—ti, kad tik niekas nejudintų, neiÅ¡mestų. O paÄioje BažnyÄioje stokojame tÄ™stinumo, neturim linijos, esam pasiklydÄ™. Tad apie kokiÄ… gelmÄ™ ar brandÄ… dar galime kalbÄ—ti? O Å¡iaip, gyvendamas KupiÅ¡kyje, turiu ir kuo pasidžiaugti. Miestas tvarkingas, gražus, prižiÅ«rÄ—tas. Vis atsimenu H. Orakausko skulptÅ«ras, kurios suvienijo senÄ…jÄ… architektÅ«rÄ… su tarybinių laikų „monstrais“. Džiugu, kad galiu bendradarbiauti „KupiÅ¡kÄ—nų mintyse“, tai balsas, tribÅ«na, galimybÄ— pasikalbÄ—ti su žmonÄ—mis ne tik iÅ¡ sakyklos. Be to, KupiÅ¡kio mÄ—gÄ—jų teatras „Provincija“ (rež. NijolÄ— RatkienÄ—) pastatÄ— K. Sajos pjesÄ™ „Ubagų sala“, ten turiu pagrindinį – vienuolio Gustavo – vaidmenį. PlaÄiau skaitykite "KupiÅ¡kÄ—nų mintyse"
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—. 
|
|
Jūs esate 9 087 875 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
