Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

REPORTAžAS Iš PIRMOJO PENKMEčIO...

Milda NARMONTIENÄ–

2012−07−14

Komentarai9    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Kunigas Justas Jasėnas šiandien švenčia 5-erių kunigystės metų sukaktį.
Nuotrauka iš kun. Justo Jasėno asmeninio archyvo
Penkeri kunigystės metai. Tai daug ar mažai? Apie ieškojimus, atradimus, pastebėjimus pakalbinome Kupiškio parapijos vikarą kun. Justą JASĖNĄ, kuris šiandien švenčia kunigiškosios tarnystės penkmetį.

Mums, kupiškėnams, didelis džiaugsmas kartu švęsti penkerių Jūsų kunigystės metų sukaktį. Gražus šis skaičius. Kaip ieškojote savo kelio į kunigystę?

Specialiai lyg ir nieko nedariau. Nebuvau taip tvirtai nusistatęs, kad štai dabar kažko ieškosiu, sieksiu. Tvirtus pagrindus gavau jau šeimoje. Pirmiausia, tai buvimas kartu, kelionės. Įtakos turėjo, turbūt, ir mano protėviai iš tėvelio pusės. Daugelis jų buvo baigę Rygos universitetą, gavo teisininkų, architektų diplomus, gražiai per gyvenimą darbavosi, daug pasiekė, išlaikė tvirtas šeimos ir tautiškumo tradicijas. Labai didžiuojuosi kitu pavyzdžiu – prelatu Kazimieru Jasėnu, kuris Latvijoje pastatė tris bažnyčias ir pirmasis išleido tritomę visuotinės meno istorijos studiją lietuvių kalba. Gimnazijoje labiausiai sekėsi humanitariniai dalykai, patiko istorija. Visur lankiausi, dalyvavau, pradėjau rašyti. Vienu metu galvojau apie aktorystę, vėliau patraukė medicina. Vyresnėse klasėse susipažinom su kunigais, kurie buvo jautrūs, dėmesingi jaunimui, jų problemoms ir ieškojimams. Paskui mane globojo žemaitis kun. Kostas Balsys. Pagrindines pamokas gavau iš jo, daugiau jokių mokytojų ir patarėjų man nereikėjo. Savotiškai sustiprėjo vidinis stuburas. Niekada nebijau sakyti tiesos, rašau, turiu savo nuomonę, neleidžiu, kad kas sėdėtų ant galvos ar stovėtų panosėje trepsėdamas. Niekada neskaičiuoju iki trijų. Tokia laikysena padeda apsisaugoti, o gal greičiau atsiriboti nuo „chamų“, kurių yra net Bažnyčios artumoje. Man svarbu bendruomenė, mūsų gyvenimas, tautiškumas. Taip, matant gerus, kilnius pavyzdžius, kelias pasuko į seminariją. Atsirado supratimas, kad būdamas Bažnyčioje galiu daug gero padaryti dėl bendruomenės. Man svarbu ne vien standartai ir nukaltos taisyklės, bet pirmiausiai žmogiškumas, kultūra, vidiniai žmogaus turtai, menas. Tie dalykai juk taip pat veda į unikalų susitikimą su Dievu.

Kokie buvo tie penkeri kunigystės metai? Kokias patirtis įgijote? Kas džiugina ir liūdina bendruomenėje?

Pirmasis paskyrimas – Anykščiai. Apsidžiaugiau, kad galėsiu dirbti šiame krašte. Nuvažiavęs pasidėjau daiktus ir tuojau nubėgau į muziejų, tik paskui atėjau į bažnyčią. Skaičiau A. Biliūno, A. Baranausko, A. Vienuolio – Žukausko, B. Buivydaitės veikalus. Tai padėjo kalbantis su žmonėmis, pasiruošdavau pamokslams, dalyvaudavau renginiuose.
Žmonės greit pamilo, turėjau vaikų grupelę, keliaudavom, kiekvieną savaitę susitikę gerdavom arbatą, diskutuodavom. Turėjau ir jėzuitiško pamaldumo grupelę, atlikom rekolekcijas. Tada supratau, kad žmonės labiausiai pasiilgę buvimo kartu, bendravimo. Dažnai kur nors išvažiuodavom, šį bei tą aplankydavom. Čia, man regis, ir yra narystės Bažnyčioje išgyvenimas, ne vien sekmadienio Mišios, ne vien laidotuvės, kapinės, šermenys. Aišku, jaudino sakramentų teikimas, ligonių lankymas. Buvau atviras, paprastas, nesivaikiau manierų, kad esu kunigas, o Jūs čia dabar prieš mane klaupkitės. Viduramžių ar smetoninių laikų supratimas jau toli praeityje, šiandien reikia kitokio priėjimo prie žmogaus. Pirmiausia nuoširdumas, paprastumas. Žmonės iš karto pajunta, kada esi tikras, o kada meluoji. To nepaslėpsi. Po truputėlį vystėsi konfliktas tarp manęs ir klebono. Tiesa paprasta – mąstančių, kūrybingų kunigų nereikia nei Bažnyčios vyresnybei, nei civilinei valdžiai. Tad iš Anykščių buvau maloniai „išprašytas“. Tada darbavausi Zarasuose. Ten taip pat turėjau daug žmonių arti savęs, jaunimo. Daug rašydavau į spaudą. Pasirodė ir pirmoji mano poezijos knygelė „Užmigdykite mus Ežeruos“. Aišku, kraštas kitoks, įvairių tautybių ir tikybų maišalynė, bet kartu ir gražaus noro būti kartu, kažką veikti, burtis, telktis. Su jaunimu pastatėm spektaklį poeto Fausto Kiršos atminimui. Stengiausi neužsidaryti zakristijoje, su žmonėmis susitikdavau įvairiose vietose ir situacijose. Nevengdavau pasakyti savo nuomonę, nes pirmiausia esu Lietuvos Respublikos pilietis... Ir Lietuvos pasą turiu. Man svarbūs kasdienybės reikalai. Po vienos publikacijos gavau baltą bilietą – paskyrimą į Kupiškį. Kupiškėnai buvo jau gerai informuoti, koks žmogus ateina į šią parapiją. Netgi žinojo, kad jo reikia bijoti ir vengti. Tad žmonės laikėsi santūriai ir atokiai, gal net kultūringiau tarpusavyje, vis bijodami, kad kun. Justas ko nors atvirai nepaskelbtų „Lietuvos aide“. Tai labai padėjo sustatyti dalykus į savo vietą, atsikratyti nereikalingų žmonių, draugysčių, saldaus, dirbtinio prielankumo. Viskas, ko nebereikia, nukrito ir man nebetrukdo gyventi. Net ir šunybių gatvėje, visokių nusikaltimų sumažėjo – vėl iš baimės, kad kas nebūtų paskelbta jau mano minėtame „Lietuvos aide“. Spauda, užrašytas žodis turi labai didelę galią. Jo bijomasi, jis veikia. Taip ir turi būti. Tai nėra tremtis ar susidorojimas. Bet būti tikru kunigu – labai sunku. Galima būti statybininku, melioratoriumi, finansininku, o tikru kunigu būti – sunku. Daug pastangų reikia, dėmesio, nuolatinio, atviro buvimo, gebėjimo atleisti, mokytis, nesustabarėti. Taigi, nuo zarasiškių buvau atitrauktas, šį miestą ir juos visus dažnai prisimenu, pasiilgstu.
Senokai supratau, kad būti Bažnyčioje, tai pirmiausia būti su gyvais žmonėmis, kurie privalo turėti ir pasakyti savo poziciją, nuomonę. Žmogus tai ne malkų krūva. Džiugina žmonės, kurie, nepaisant visokių rafinuotų aplinkybių, dar vis tiki ir nori būti prie Kristaus. O gerų, sektinų pavyzdžių mes tikrai stokojame. Vis prašoma melsti pašaukimų. Tai geras dalykas. O jei atsiras koks jaunuolis ar mergina, ketinantis pasišvęsti dvasiniam darbui... Kas juo rūpinsis, kas ugdys, padės. Neturim mokytojų. Bažnyčioje liūdina laikinumas, familiarumas, viskas kartais taip paviršutiniška, negyva. Kupiškyje pasigendu inteligentų, niekas nieko nenori, stipriai senstanti ir tikinčiųjų bendruomenė. Čia mėgstama priminti seną posakį: „Kupiškėnai geri žmonės, tiesūs jų keleliai“. Dėl gerumo – neprieštarauju, o kelias niekada nebūna tiesus, jame visko nutinka. Čia ir įdomu, ir skausminga, kai stengiesi mokytis tikrojo žmogiškumo. Aišku, Kupiškyje, kaip niekur kitur, gajos apkalbos, intrigos, sekimas. Tiesiog šitame miestelyje žmonės neturi rimtų darbų, o kažką veikti reikia. Daug tuštumo, susireikšminimo, kultūrinis veikimas, man regis, taipogi silpnokas. Čia, aišku, autoriteto problema. Daug visokių baimių, noro prisitaikyti, supanašėti, kad tik niekas nejudintų, neišmestų. O pačioje Bažnyčioje stokojame tęstinumo, neturim linijos, esam pasiklydę. Tad apie kokią gelmę ar brandą dar galime kalbėti? O šiaip, gyvendamas Kupiškyje, turiu ir kuo pasidžiaugti. Miestas tvarkingas, gražus, prižiūrėtas. Vis atsimenu H. Orakausko skulptūras, kurios suvienijo senąją architektūrą su tarybinių laikų „monstrais“. Džiugu, kad galiu bendradarbiauti „Kupiškėnų mintyse“, tai balsas, tribūna, galimybė pasikalbėti su žmonėmis ne tik iš sakyklos. Be to, Kupiškio mėgėjų teatras „Provincija“ (rež. Nijolė Ratkienė) pastatė K. Sajos pjesę „Ubagų sala“, ten turiu pagrindinį – vienuolio Gustavo – vaidmenį.

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"


Skaityti komentarus (9)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 087 875

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]